Prieš 8 metus vilnietis Emilis Korickis atrado savo aistrą muzikai, kuri nė kiek negęsta iki šiol. Sudalyvavęs dainavimo konkurse, scenoje atrado save, tad čia taip ir pasiliko.
„Muzikos pamokose mokytoja pastebėjo, kad mano balsas kažkuo išsiskiria, todėl pradėjome dirbti daugiau. Sėkmingai pasirodęs viename neįgaliųjų konkurse, kai bendruose dainuoti buvo dar nedrąsu, ėmiau vis daugiau dainuoti – lankiau choro repeticijas, o galiausiai perėjau į Karoliniškių muzikos mokyklą, kur iki šio mokausi solinio dainavimo“, – 15min pasakojo Emilis Korickis.
11-oje klasėje besimokantis vaikinas dažnai koncertuoja, taip pat dalyvavo „Dainų dainelėje“, nusifilmavo dokumentiniame filme. „Dažnai pasirodau muzikos mokyklos renginiuose, esu Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ narys - jie mane dažnai kviečia į visokias socialines akcijas. Be to, filmavausi Giedrės Beinoriūtės filme „Pokalbiai rimtomis temomis“, buvo labai įdomu dalyvauti ir vėliau žiūrėti šią juostą“, – šypsojosi vaikinas.
O dabar, jam ypač smagu ir įdomu matyti save televizoriuje. Emilis šiemet dalyvauja televizijos šou „Lietuvos talentai“. Užlipęs ant scenos ir užtraukęs ariją iš miuziklo „Paryžiaus katedra“, jis abejingų, atrodo, nepaliko.
„Praėjusių metų gale sugalvojau, kad noriu kažkur dalyvauti. Pradėjau ieškoti projektų ir internete pasitaikė „Lietuvos talentų“ dalyvio anketa. Tai nusprendžiau pabandyti“, – pasakojo jis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Su mutavusiais genais gimęs Emilis Korickis „Lietuvos talentuose“ uždainavo neįtikėtinu balsu
Per televiziją rodant pasirodymą, jis sako nė kiek nesitikėjo sulaukti tiek daug sveikinimų: „Mano telefonas pradėjo cypti nesustodamas ir dar kitą dieną kartais suskambėdavo. Socialiniai tinklai irgi užkrauti, grįžtamąjį ryšį jaučiu labai didelį. Palaiko ir rašo visi iš eilės – tiek pažįstami, tiek nepažįstami. Palaikymo komandą, kaip matau, turiu didelę, ir tuo labai džiaugiuosi.“
Tačiau šiuo metu 11-oje klasėje besimokantis vaikinas muzikos studijuoti universitete nežada – kol kas galvoja apie užsienio kalbų studijas.
„Bijau studijuoti dainavimą, nes iš muzikos po to galiu neišgyventi. Kol kas planuoju studijuoti anglų ir prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Aišku, viskas yra įmanoma, gal kažkada atsidursiu ir Muzikos ir teatro akademijos suole. Muzikos vis tiek neapleisiu. Man šiaip didžiausia svajonė iš dainavimo užsidirbti tiek, kad galėčiau pragyventi. Kaip sakoma – susirask mylimą darbą ir neteks dirbti nė vienos dienos. Tikiuosi, kad ir man taip kada nutiks“, – šypsojosi jis.
Kita didžiausia aistra – kelionės
Nors Emilis daug laisvo laiko ir neturi, tačiau laisvą akimirką stengiasi dalyvauti visur, kur tik pavyksta.
„Labai mėgstu savanoriauti renginiuose, konferencijose, festivaliuose. Čia smagu bendrauti su žmonėmis, atsiranda naujų pažinčių, o ir patys renginiai dažniausiai būna įdomūs“, – sakė jis.
O labiau už viską jam patinka keliauti. „Dar viena mano aistra – keliavimas. Kelionės leidžia pabėgti nuo tos monotoniškos kasdienybės ir pasidžiaugti nauja patirtimi. Didžiausią įspūdį dėl savo egzotikos man paliko Pietų Korėja, kur mane pakvietė į tarptautinį festivalį. Čia netgi teko dainuoti ansamblyje korėjiečių kalba. Labai smagu, kad muzika suteikia man tokias naujas patirtis“, – kalbėjo E.Korickis.
Vaikinas pasakoja, kad jo visa šeima vykstant „Eurovizijai“ nuo televizoriaus ekranų tiesiog negali atsiplėšti. Todėl kasmet važiuoja aplankyti konkursą laimėjusios šalies.
„Turime įdomią tradiciją, kurią puoselėjame nuo 2012 metų – kasmet su šeima važiuojame į valstybę, kuri laimi „Euroviziją“. Kartą po konkurso mama tiesiog nupirko mums visiems bilietus į Švediją ir nusprendėme, kad taip važiuosim kasmet. Šią vasarą jau buvome ir Ukrainoje“, – šypsojosi jis.
„Gailesčio neprašau“
Negalią turintis vaikinas apie savo ligos istoriją sako niekada nesidomėjo – o kam, kai sugeba puikiai prisitaikyti ir gali mėgautis gyvenimu.
„Į savo ligos istorija niekada nelindau, man nelabai įdomu. Tiesiog mano dešinė ranka yra ne visa išsivysčiusi. Nors tai ir trukdo man užsirišti batų raištelius, bet gyventi ir džiaugtis tikrai netrukdo. Visos problemos, su kuriomis susiduriu, yra nesunkiai išsprendžiamos. Pavyzdžiui, vietoj batų raištelių naudoju gumas, telefonui turiu įvairius priedus, kurie padeda jį lengviau valdyti. Lengvai prisitaikau ir nepastebiu“, – teigė Emilis.
O jei ir atsirastų galimybė įsidėti rankos implantą, šis sako ja nepasinaudotų: „Nei aš labai noriu, nei man labai reikia. Esu prisitaikęs gyventi toks, koks esu, ir tikrai tas metalo gabalas nėra man labai reikalingas.“
Emilis prisipažįsta, kad, kaip ir kiekvienam, kartais pasitaiko sunkių akimirkų, kai kažkas nepavyksta, bet jis visada stengiasi išlikti stiprus ir judėti į priekį.
„Aš šiaip esu pozityvus žmogus, bet žinoma, kiekvienam pasitaiko akimirkų, kai norisi viską mesti, pasiduoti. Bet po to susimąstau, kokia prasmė nebesiekti savo tikslo, prie kurio dirbau ilgą laiką, tik dėl to, kad kažkurią akimirką pavargau. Reikia stengtis, nes ateina akimirka, kai galiausiai supranti, kad vertėjo“, – kalbėjo jis.
Paklaustas, ar niekada nesulaukė patyčių, šis džiaugiasi, kad Lietuvoje situacija gerėja – pasak jo, neįgaliųjų nebelydi nemalonūs žvilgsniai.
„Man labai pasisekė, nes Vilniaus „Versmės“ mokykloje neįgalieji yra integruojami į bendras klases – jų čia yra 30 procentų. Kadangi čia visi nuo pirmos klasės mokomi, kas yra tolerancija, ir kiekvieną dieną mato neįgalius žmones, tai jau tapę kasdienybe. Patyčių mokykloje absoliučiai nėra.
Apskritai, Lietuvos žmonių požiūris per pastaruosius 10 metų kardinaliai pasikeitė. Dabar į neįgaliuosius žiūrima kaip į normalius žmones, tik ne visi su tuo sutinka, yra tokių, kurie vis dar pasipiktina. Bet aš asmeniškai nematau jokių baisių žvilgsnių, mane visada priima taip, kaip turėtų priimti bet kurį žmogų. Tai, kad aš turiu vieną ranką, o ne dvi, nedaro įtakos žmonių požiūriui“, – teigė Emilis Korickis.
Todėl į pasirodžiusius komentarus, kurie teigia, kad Emilis pasiekė visko tik dėl gailesčio, atkerta: „Aš gailesčio neprašau, man jis nereikalingas. Mano didžiausias noras, kad žmonės mane vertintų tik už dainavimą, o ne už tai, koks esu. Jeigu gailestis atsiranda, tai nėra mano problema, o tų žmonių, kurie taip pagalvoja.“
Emilis sako, kad svarbiausia, jog sunkiomis ar džiaugsmingiausiomis akimirkomis šalia yra mylimoji, su kuria jis draugauja net 8 metus.
„Turiu merginą nuo trečios klasės. Aš net neprisimenu, kaip mes įsimylėjome, bet tai turėjo būti labai gražu ir miela. Šitas žmogus yra nuostabus – ir draugė, ir įkvėpėja, ir vadybininkė paskutiniu metu tapo – padeda susitvarkyti sprogstančiuose socialiniuose tinkluose. Ji labai džiaugiasi kartu su manimi, labai miela žiūrėti, kaip ji užsidegusi tuo, ką aš darau. Dėl vokalo pastabų gaunu iš pedagogų, dėl stiliaus – iš mamos, o ji tiesiog džiaugiasi“, – 15min pasakojo Emilis Korickis.
