Tauragės Taurų kariniame miestelyje gimusi Liveta su Petru susipažino pažįstamų žmonių vestuvėse. Meilė, kaip sako žinoma atlikėja, įsiplieskė iš pirmo žvilgsnio ir visai netrukus jie tapo duetu ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Tiesa, lengva nebuvo – daugiau nei per tris dešimtmečius kartu teko atlaikyti ir pavydą, ir visuomenės kritiką, priimti ne visada tinkamus sprendimus.
Tačiau šiandien pora drauge toliau žengia gyvenimo keliu, stengiasi puoselėti santuoką, daug keliauja ir, kol dar neturi anūkų, džiaugiasi vienas kito draugija. Ne tik išorinį, bet ir vidinį grožį puoselėjanti Liveta sako, kad kiekvienai porai svarbu stengtis vienam dėl kito. Tik tokiu būdu pavyks išsaugoti meilę ir šeimą.
– Liveta, turite nuostabią šeimą, dukra jau užauginta, papasakokite, kuo šiuo metu gyvenate, kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Esu gimusi po laiminga žvaigžde. Turiu mylintį vyrą, suaugusią dukrą. Kiek galėjom, tiek jai davėm, svarbiausia – savo meilę, dėmesį, o toliau gyvenime vaikas turi viską pats savo rankomis užsidirbti. Visada galvodavau, kuo vyresnis žmogus, tuo lėtesnis jo gyvenimo tempas. Sulaukusi vidutinio amžiaus nesitikėjau didelio gyvenimo virsmo, tik ramybės, bet išėjo priešingai, dabar sukuosi tarsi vėtra. Aplink mane verda labai aktyvus gyvenimas, o širdyje tikrai nesijaučiu 55-erių, atrodo lyg būčiau užstrigusi ties 35. Viskas puikiai sekasi, pasiekiu savo užsibrėžtus tikslus, turiu tvirtesnį pagrindą po kojomis, galiu laisvai priimti sprendimus.
Gyvenimo etapus lyginu su metų laikais. Pavasaris – nerūpestingoji vaikystė, vasara – žavingoji jaunystė su margaspalviais žiedais. O ruduo mūsų branda, pasipuošusi metais, kaip tie medžiai margaspalviais lapais. Žiema, tai šarma mūsų smilkiniuose, sidabro gija, kurios dar laukiu. Dabar mano gyvenimas yra labai smagus, prasmingas, pilnas brandos, kvepia rudeniškais lapais, grybais, raudonais šermukšniais.
– 55-eri jums – daug ar mažai?
– Kai išgirstu tą skaičių, sunku patikėti, kad liko mažiau gyventi nei nugyvenau. Bet manęs tai negąsdina, žmonės dabar labai gražiai moka puošti kapus (juokiasi). Pamiršti, matyt, nebūsime niekada, į viską, net ir mirtį, žiūriu su šypsena.
– O ar nebaisi senatvė?
– Aš senatvės nebijau, visada laukiu lėtesnio gyvenimo tempo, bet mūsų koncertuose laukia nuostabūs gerbėjai, todėl visur lekiam, bėgam. Nėra didesnės laimės kaip pasijausti reikalingam, tada gyvenimas žydi visokiomis spalvomis, jauti gyvenimo pulsą.
– Šiuo metu vyrauja tikras skyrybų bumas, kokia yra jūsų šeimos ilgalaikių santykių paslaptis?
– Šiemet jau 35 metai, kaip mudu esame kartu. Mes su Petru įsimylėjome vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, vėliau atsirado prisirišimas, atsakomybė. Nesame susituokę bažnyčioje, tačiau svarstome, kai bus auksinės vestuvių metinės, pakviesime gerbėjus į savo vestuves, o surinktus pinigus atiduosime bažnyčiai.
Gyvenime man Dievas yra padovanojęs tiek stebuklų, jaučiu jo globą. Petras taip pat tikintis, kiekvieną sekmadienį stengiasi nepraleisti mišių, net jei ir būna pavargęs, keliasi ir lekia į bažnyčią. Džiaugiuosi, kad turime vieni kitus, galime džiaugtis gyvenimu, meile.
– Sako, kad nėra namų be dūmų, tačiau atrodo, kad judu visada spinduliuojate laime. Ar iš tiesų jūsų santykiai nepatiria jokių išbandymų?
– Mūsų gyvenime buvo visko, norėjome pasukti ir skirtingais keliais. Tačiau jaučiame atsakomybę vienas kitam, gerbėjams, šeimai. Tai mus išlaikė. Atrodo kartais susipykstam, išsilakstom į skirtingus namų kampus, bet paskambina, užsako koncertą. Ateinu su džiugia naujiena, kad turėsime darbo ir susitaikome.
Kartą buvo juokingas nutikimas. Viena draugė dirbo teisme, aš ją aplankiau, o išeinančią mane pastebėjo žurnalistas. Man paskambino, paklausė, ar tiesa, kad ruošiamės skirtis. Pajuokavau ir patvirtinau.
Manau, jei šeima sutarė, kad nebegali būti kartu, nereikia traumuoti vaikų, artimųjų, geriausia eiti skirtingais keliais, o mes nedarome drastiškų sprendimų, todėl vis dar esame kartu. Niekada neviešinu savo šeimos detalių, svarbu gerbti, suprasti vienas kitą, neužgaulioti, neįžeidinėti. Kai dirbame kartu tokį patį darbą, labai sudėtinga ir negandas, ir nesėkmes palikti užmarštyje, todėl viską stengiamės išsiaiškinti, tai mums padeda išlikti. Šou verslo žmonės skiriasi dažnai, nes antros pusės jų nesupranta, dirbant kartais juk reikia paflirtuoti, pakoketuoti.
Jei vyras pavydus, tuomet tuoj pat skyrybos. Jei pavydi moteris, prikiš ir tiek nuvarys vyrą, kad jis nebenorės jos matyti. Gyvendama su muzikantu suprantu, kad jis priklauso visoms moterims gerbėjoms, kurios turi tokią pačią galią – moteriškumą, kaip ir aš. Mano pagarba, dėmesys Petrą vis dar laiko, tačiau, jei atsirastų stipresnė moteris, nesu įsitikinusi, ar jos nepasirinktų, mes juk ganėtinai ilgai kartu.
– O kaip manote, kodėl kai kuriose šeimose vienas kito išlaikyti nepavyksta ir santuokos sugriūna?
– Gyvenimas duotas vienas ir dabar daug porų suka skirtingais keliais galbūt dėl to, kad yra laisvesni. Prisimenu savo gyvenimo etapus, suprantu, kad tai nėra lengvas sprendimas. Jaunimas dabar nenori išbandymų, tikisi pinigų, padėties, galbūt merginos, susitikinėdamos su vyresniais vyrais turi kokį nors tikslą, siekį visuomenėje turėti gerą padėtį, galbūt kitas žmogus ką nors pažada, kad merginai susisuka protas. Amžiaus skirtumas didžiausias, atrodo rojų atras, ir staiga skyrybos, nes nepateisino lūkesčių. Dabar poros į viską žiūri paprasčiau, laisviau. Neteisiu nė vieno, jei nori, tegu skiriasi, tai jų gyvenimo kelio išbandymas.
– Minėjote, kad pavydas kartais lemia santuokos griūtį. Petras nepriekaištauja, kai sulaukiate gerbėjų dėmesio?
– Galbūt širdyje jis pavydus, bet niekada to neparodo. Kartą, po koncerto prie manęs priėjo vienas vyras ir klausia: „Kaip tu manęs, Liveta, neprisimeni?“, o Petras nesupranta, kas vyksta. Gerbėjas toliau kalba: „Kaip jūs manęs neprisimenate, juk sėdėjau per jūsų koncertą pirmoje eilėje, jūs man ir akį pamerkėte, ir ant scenos pasikvietėte, o pabaigoje dar ir pabučiavote, tai buvo prieš 5 metus.“ Petras tada sakė, kad vos infarkto negavo, nesuprato, kas vyksta (juokiasi).
– Atrodo, kad jis labai ramus žmogus. Šeimoje turbūt jūs esate galva?
– Petras yra visiškai kitoks, nei jį mato žmonės, o aš jį pažįstu tokį, koks yra iš tiesų. Viešumoje vyras man leidžia būti lyderės pozicijoje, esu vadybininkė, duodu interviu, vykstu į televiziją, kalbu. Dėl to visi susidarė nuomonę, kad jis lėtas ir tylus, nors iš tikrųjų toks nėra, priešingai, Petras kaip vulkanas. Jei pajudinsi, išsilies lava ir suakmenėsi. Jis energingas, sportuojantis, po sporto užsipila šalto vandens ant galvos, tai kur toks žmogus sėdės kaip grybas, ne, jis yra labai aktyvus. Tiesiog mūsų šeimoje yra tokia tvarka – viešumoje aš esu lyderė, esame sukūrę tokį šeimos modelį ir žmonės matydami mus tiki tuo. Tai tarsi mūsų vizitinė kortelė, kurią pateikiame gerbėjams. O po koncertų užbraukiame brūkšnį, esame visiškai kitokie.
– Dar nesvajojate su Petru apie anūkus?
– Mes apie tai nekalbame, nes daug keliaujame, mūsų darbas susijęs su kelionėmis. Būtume prasti seneliai. Dabar kitoks jaunimas, nėra kalbų apie senmerges ir senbernius, jie planuoja viską kitaip, todėl negaliu primesti savo dukrai seno modelio, kuris buvo mano laikais. Jei anūkų nėra, tai nėra. Visas yra taip, kaip planuoja Dievas.
Kitos moterys prieina, klausia, kada sulauksime anūkų... O kaip aš galiu už savo dukrą pasakyti, kada jų turėsiu, juk nesinešioju jų savyje, kad galėčiau atsakyti kada. Kai įsikeliu nuotrauką su savo šuniu, žmonės sako, kad labiau tiktų anūkai. Bet kaip galima taip įžeidinėti žmones. Mes turime ir savo planų, esame jauni, kol kas skiriame dėmesį tik sau.
– Atrodote nepriekaištingai, tačiau prieš metus prasitarėte, kad svarstote apie plastinę operaciją.
– Iš tiesų kaip tik buvau mąsčiusi apie plastinę operaciją, norėčiau susitvarkyti randą, kurį turiu prie akies. Tačiau vyras man pasakė, kad jis visai nekrenta į akis, manau, todėl stengsiuosi likti natūrali iki to laiko, kol pati sau atrodysiu graži. Jei pastebėsiu, kad man kas nors pradės trukdyti, bus nemalonu, tada pakeisiu. Pati labai bijau injekcijų, operacijų, todėl kol kas dar apie jas negalvoju.
Palaikau moteris, kurios antroje gyvenimo pusėje, darydamos plastines operacijas, nori palaikyti jaunatviškumą. Tačiau jaunos merginos, kurios prisileidžia lūpas, skruostikaulius, man kelia šiurpą. Jos per daug drastiškai bjauroja savo veidą. Tai yra mados reikalas, nežinau, ką darys panelės, kurios susigadino savo veido odą, bruožus, kai sulauks mano amžiaus.
– O kaip planuojate paminėti šį jubiliejų? Galbūt rengsite kokią nors išskirtinę šventę?
– Anksčiau galvojome, kad reikia daryti šventę, bet nenorime šurmulio. Dovanos mūsų niekada nedomino, neturime tikslo daryti gimtadienius vien dėl jų. Pasveikiname vienas kitą, mus nudžiugina dukra, mama ir šventė baigiasi. Anksčiau būdavo vakarėliai – draugams, giminėms. Susėsdavo visi prie stalo, o koks nors kaimynas sugalvodavo išvažiuoti. Visi pakildavo jį išleisti. Vienais metais nežadėjome daryti gimtadienio, bet paskambino Rytis Cicinas, pasakė, jei nešvęsi, jei neturi laiko draugams, tai permesime dovanas ir gėles per tvorą (juokiasi).
– Pastebėjau, kad mėgstate auginti gėles, jas fotografuoti. Kaip atradote šį hobį?
– Mano močiutė labai mėgdavo auginti gėles. Ji gyveno Tauragės rajone, turėjo namus, šalia kurių žydėj jurginai, kardeliai, gvazdikėliai. Kai vienos gėlės nužydėdavo, kiemas pasipuošdavo kitomis. Mano tėvai buvo pasukę skirtingais keliais, todėl mama neturėjo daug laiko, bėgo mums uždirbti pinigėlių, jai buvo didelis krūvis, o močiutė buvo mūsų dvasia. Ji paliko man norą turėti savo sodelį.
Man taip pat labai patinka fotografuoti, vėlesniame gyvenimo etape tikrai nusipirksiu gerą fotoaparatą, įamžinsiu gražius vaizdus. Mano vyrui taip pat labai patinka mano nuotraukos, todėl ateityje, kai važiuosime koncertuoti, galbūt pavyks pristatyti ir savo padarytų kadrų parodą.
– Sako, kad vasara atlikėjams – tikras darbymetis. Ar jūs su Petru taip pat turėjote įtemptą dienotvarkę, o galbūt leidote sau šiek tiek pailsėti?
– Šią vasarą suderinome darbą ir poilsį. Daug keliavome, su vyru aplankėme Latvijos, Lenkijos paplūdimius. Labai nustebino Lenkija – kalnuota, su ežeruose plaukiojančiomis jachtomis, laiveliais, apžvalgos bokštais. Labai ja žavėjomės. Paplūdimiuose įrengti dušai, tinklinio aikštelės, vaikams – įvairios sūpynės. Žmonių daug, jaunimas plaukioja su motorinėmis valtelėmis, gyvenimas ten tikrai verda. Kartais, pagalvoju, kiek Lietuvoje daug draudimų... O kitur viskas laisva ir patrauklu, niekas nieko nedraudžia, nieko ir neatsitinka, nekalbama, kad kyla nusikalstamumas.
– Kaip manote, kas lemia tokius draudimus?
– Šiais metais buvome net du kartus Vokietijoje. Gyventojai šioje šalyje laisvai sėdi su vyno taurėmis, žiūri gatvės šokius, linksminasi, vaišinasi, ir niekas neatsitinka, nenugriūna dangus, žmonės neprasigeria. Man atrodo, kad pas mums, Lietuvoje, politikams trūksta platesnio mąstymo, politinio išsilavinimo. Jei jie keliautų, semtųsi idėjų, gerų minčių iš kitų šalių, Lietuva būtų kaip perliukas. O dabar vien draudimai – visi paplūdimiai, ežerai uždaryti dėl privačių teritorijų, niekur negali privažiuoti, išsitraukti meškerę.
Kalbant apie alkoholį, reikėtų pradėti nuo vartojimo kultūros, pasakoti, kokia žala, pasekmės. Gąsdina ir mūsų politinis neraštingumas, politikus reikėtų po kokius nors kursus pavežioti. Jie turėtų dirbti žmonių gerovei, o ne apsunkinimui. Dabar matome tik mokesčių kėlimą, draudimus, tai pagrindinis politikų devizas. Kol jie pasiekia savo postus, žada dangaus žvaigždes žmonėms nuskinti, o vėliau pamiršta savo pažadus ir daro tai, kas jiems naudinga.
– Daug pasakojate apie kitas šalis, tai dar viena jūsų gyvenimo aistra?
– Anksčiau mes dirbdavome, o tik po darbų važiuodavome pailsėti. Dabar viskas pavyksta spontaniškai. Vieną vakarą, kai nesimiegojo, nusprendėme nuvykti į Berlyną. Kadangi mums patinka keliauti naktį, išvykome 11 val. Šiemet sukanka 30 metų, kai koncertuojame. Mano vyras – visada kelyje, o aš negaliu užmigti anksčiau nei 4 val. ryto. Ant automobilio turime pasikabinę švilpukus, kurie atbaido žvėris ir neleidžia jiems išbėgti į kelią, pasileidžiame muziką, keliaudami daug kalbame, bendraujame, mums tai labai patinka.
– Ar savo gyvenime norėtumėte kokių nors pokyčių?
– Anksčiau buvau labai kukli, baikšti, o dabar, su amžiumi, kai išdrąsėjau, gyvenime norėtųsi ir kokių nors pokyčių. Artimoje ateityje apie juos papasakosime.
– Galbūt ką nors norėtumėte sugrąžinti?
– Jaunystės tikrai nenoriu, ji buvo sudėtinga, o man dabar labai gerai. Žinoma, norėčiau, kad būtų gyva mano močiutė, pusseserė ir jos vyras, bet drastiškai tikrai nenorėčiau nieko keisti, viskas labai gerai. Galbūt tik koncertinę programą ir savo įvaizdį – vietoje ilgų suknelių reikėtų pradėti rengtis kokiais nors ekstravagantiškais drabužiais.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Sau linkėčiau puikios sveikatos ir svajonių išsipildymo.
