15min pokalbis su menininke Monika Dirsyte – apie moterį, siekiančią karjeros, jos santykius su vyrais, mamą-menininkę ir tai, kuo bohemiškas pasaulis gali būti pavojingas melancholiškoms sieloms.
– Kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą? Juk dažnas pasakytų, kad Londonas menininkams gali pasiūlyti kur kas daugiau nei Lietuva.
– Mane privertė grįžti pasikeitęs gyvenimas. Tuo metu laukiausi dukros ir dabar mano gyvenimas daugiausia sukasi apie ją, o ne apie asmenines ambicijas. Aišku, Londonas yra megapolis, meno sostinė, kur menas verda per kraštus.
Visgi nereikėtų nuvertinti ir savo šalies, nes tai, kuo esu šiandien, kokiame kūrybiniame taške stoviu, man davė ne Londonas, o Lietuva. Tačiau neneigiu ir to, jog gyvenimas Londonas man davė gyvenimiškos patirties, labai praplėtė mano suvokimą.
Gyvenau su žmonėmis iš visiškai skirtingų kultūrų, todėl šis miestas man davė tokį jausmą, kurio nepamiršiu niekada gyvenime: gero drive'o, vidinės laisvės, išmokė betarpiškumo, suteikė galimybę apsilankyti daugybėje parodų, meno mugių ir pan.
Galbūt net norėčiau į jį kada nors sugrįžti. Neapsibrėžiu sau vietos, kurioje norėčiau būti visą gyvenimą. Sako, kad emigrantas, kuris išvažiavo, yra vos ne tėvynės išdavikas. Visgi mano požiūris yra kosmopolitiškas, esu pasaulio žmogus, bet ypač vertinu ir Lietuvą. Visada tai pabrėžiu.
Nors, prisipažinsiu, lapkričio, gruodžio mėnesiai man ypač sunkūs. Gyvendama Londone visada džiaugdavausi išvengusi lietuviškos žiemos.
– Ar nesunku grįžti ten, kur galbūt skiriasi ir žmonių mentalitetas?
– Nors negyvenau Londone ilgą laiką, tai tebuvo treji metai, tačiau man nuoširdžiai buvo sunku grįžti. Galbūt buvo sunku, nes kūriau savo gyvenimą ten, tad tai buvo netikėtas posūkis. Sakyčiau, likimas.
Iš pradžių labai jaučiau skirtumą, atrodė, kad žmonės Lietuvoje vis tiek grubesni, ypač susiduriant su valstybinėmis institucijomis. Bet, kita vertus, tas grubumas ir šiek tiek suirzęs tonas – tokie artimi ir savi reiškiniai (šypsosi).
Lietuvoje dabar esu dar mažesnę dalį, nei kad buvau Londone. Buvo sunku tai, kad grįžau į mažesnį miestą, negrįžau į Vilnių, kuriame praleidau nemažai laiko. Reikėjo persiorientuoti visai į kitokį gyvenimo būdą.
– Ką reiškia vienai jaunai moteriai užsienio šalyje kopti karjeros laiptais?
– Visur yra sunku – ar tai būtų Lietuva, ar Londonas. Tiesa yra tai, kad Londonas didelis, gigantiškas miestas. Reikia suprasti, kad atsidūręs Londone, neturėdamas įdirbio toje šalyje, susiduri su begale kasdienių iššūkių. Tai toks miestas, kuris tikrai negaili. Karališkas miestas (šypsosi).
Tikrai būčiau ten ir likusi. Kaip sakau, Londone reikia prabūti, išlaukti savo laiką. Bet kai buvau beišlaukianti savo laiko, mano gyvenimas pasisuko taip, kad turėjau grįžti atgal. Kai jau įsigyvenau, susikūriau savo aplinką, buvau arčiau to, ko noriu, mane gyvenimas nubloškė atgal į Panevėžį. Toks tarsi gyvenimo pokštas.
Įdomus dalykas – jeigu Lietuvoje kurį laiką gali kažką pavaidinti, kažkam paskambinti, kažkuo apsimesti, Londone būti fainam tikrai neužteks.
Ten reikia labai rodyti tai, ką darai, daug dirbti. Ypač britai labai vertina sąžiningumą, punktualumą, vertybes… Vieną kartą gali padaryti klaidą ir antro karto jau gali ir nebūti.
Kai jau įsigyvenau, susikūriau savo aplinką, buvau arčiau to, ko noriu, mane gyvenimas nubloškė atgal į Panevėžį. Toks tarsi gyvenimo pokštas
– Į Lietuvą grįžote kartu su dukrele, bet viena. Kas nutiko?
– Apie tai daug nekalbu, nes niekada nesu linkusi atvirauti apie tai, kas susiję su vaiku. Tai nėra tik mano istorija, tai ir dukros. O man tiesiog nesusiklostė santykiai.
– Ar nesunku vaiką auginti vienai?
– Žmonės galvoja, kad turi būti lengva – lengva studijuoti, lengva gyventi, viskas turi būti lengva. Manau, kad vaiką lygiai taip pat sunku yra auginti ir šeimoms. Aišku, jie vienas kitą daugiau palaiko. Bet nemėgstu to žodžio „sunku“, tai yra mano vaikas. Todėl tai nėra nei sunku, nei lengva. Toks yra gyvenimas. Jei yra sunku, tada tai pats geriausias sunkumas mano gyvenime (šypsosi).
– Ką motinystė reiškia jums?
– Visų pirma, man motinystė yra beprotiška meilė, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ji gali atnešti tiek laimės, tiek šviesos į gyvenimą.
Visų antra, tai yra beprotiška atsakomybė. Ji tokia didelė… Iki vaiko gimimo net nesitikėjau, kad galėčiau būti už ką nors taip stipriai atsakinga. Dabar kiekviena mano mintis yra susijusi su Celestina ir taip, kad jai būtų kaip įmanoma geriau.
– Ar buvimas menininke – suderinamas su motinyste? Juk menininkams kartais tenka prie darbų sėdėti iki išnaktų.
– Galbūt neatitinku tipinio menininko standartų. Ypač atsiradus vaikui, mano gyvenime nebėra bohemiškumo, viskas gana tvarkinga, mėgstu ryte anksti atsikelti, didžiąją dalį darbų padarau dienos metu. O vakarai būna skirti dukrai.
Aišku, tai yra nelengva,, nes vis tiek su vaiku negali visko planuoti šimtu procentų. Su projektais irgi nėra taip, kad po darbo galėčiau atsijungti, vis tiek kažkuria dalimi visada esu galvojime. Tą, žinoma, yra labai sudėtinga suderinti. Bet toks gyvenimas yra – niekas mūsų neklausia, ar gali suderinti. Tiesiog gyveni gyvenimą ir viskas.
Bet toks gyvenimas yra – niekas mūsų neklausia, ar gali suderinti. Tiesiog gyveni gyvenimą ir viskas
Tokios diskusijos, kaip, tarkim, ar likti namuose gimus vaikui, ar keliauti į darbus, man atvirai yra nesuvokiamos, nes kiekviena situacija yra visiškai skirtinga.
Pavyzdžiui, mano mama užaugino tris vaikus ir ji kiekvieną savo ląstelę, kiekvieną savo norą paaukojo mums, vaikams. Aš visą gyvenimą jai už tai liksiu dėkinga. Visgi mano situacija, laikas, kuriame esu, diktuoja visai kitas sąlygas.
– Kaip atrodo jūsų dienos ritmas? Panašu, kad dukra jį smarkiai koreguoja.
– Ideali diena būna tada, kai atsikeliu anksčiau. Dabar jau nebežinau, kodėl to padaryti nepavyksta – gal dėl to, kad žiema, kad tamsu, keltis anksti pasidarė labai sunku. Visgi visada stengiuosi tai padaryti, kad spėčiau pagaminti dukrai pusryčius, aprengti ją, apsitvarkyti namus. Paprasčiausia pasikuisti buityje.
Tada savo dukrą atiduodu seneliui, kuris ją saugo iki pietų, o pati, kadangi dabar studijuoju doktorantūrą, arba rašau, arba skaitau, arba dažniausia dienos metu dalyvauju paskaitose. Tai yra grynai mano laikas, kuris būna skirtas studijoms (iki dviejų valandų).
Paskui pasiimu vaiką, valgome pietus, tada ją užmigdau, turiu dar porą valandų, kurias irgi stengiuosi išnaudoti kaip įmanoma produktyviau. Tai yra ir projektų generavimas, ir anglų kalbos žinių gilinimas. Visko pasitaiko, būna, kad vaikas neužmiega, būna, kad ir pati šalia užmiegu dėl nuovargio.
Tada dukra atsikelia ir aš gyvenu tokį gana mamišką gyvenimą – gal išeiname pasivaikščioti į lauką, tvarkomės. Tad mano kasdienybė yra gan nuobodi.
– Ar buvimas mama jus įkvepia kaip menininkę?
– Įkvepia, nes buvimas mama man atnešė tokią dienotvarkę, kurios man labai trūko ir kuri, žinau, man atneša dar geresnių rezultatų, planavimo. Kadangi neturiu daug laiko, jis tampa labai koncentruotas.
Auginant vaiką atrodo, kad viską sunku suspėti, bet, iš kitos pusės, matau, kad mintys dėliojasi švariau, randasi vidinė švara. Tas, matyt, ateina su disciplina.
– Kaip manote, ar negąsdina vyrų daug pasiekusios moterys?
– Man šnekėti apie vyrus sunku (juokiasi). Nežinau, labai sunkus klausimas. Reikėtų paklausti žmogaus, esančio šalia (šypsosi). Žinau, kad yra moterų, kurios labai save mėgsta vadinti stipriomis. O aš nežinau, ar esu stipri. Tiesiog priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, stengiuosi nebėgti nuo sunkumų, seku savo vidinį pajautimą. Stengiuosi laikytis savo vidinės ašies – man tai stiprybė.
Mano kelias nuo dvidešimties metų iki dabar buvo tikrai įdomus, jame buvo visko, taip pat ir klaidų, sugebėjau atsistoti tada, kai buvo tikrai nelengva
Mano kelias nuo dvidešimties metų iki dabar buvo tikrai įdomus, jame buvo visko, taip pat ir klaidų, sugebėjau atsistoti tada, kai buvo tikrai nelengva.
Kai kuriems dalykams reikia laiko ir empatijos sau pačiam. Dabar labai gerai žinau, kas man yra prabanga. Vienareikšmiškai tai galimybė kurti, realizuoti savo mintis, atmetant egocentriškas ambicijas. Visgi savęs stipria nelaikau ir man netgi keista, kai kiti apie mane taip atsiliepia.
Tas noras būti stipria, gražia ir daug pasiekusia moterimi man kvepia rytų europietišku provincialumu. Daug didesnis įvertinimas man būtų būti geru žmogumi, gera mama, gera dukra (šypsosi).
Yra milijardai stipresnių mamų už mane, kurios augina vaikus su negalia, yra tų, kurios gyvena finansiškai sudėtingoje situacijoje.
Tos moterys yra stiprios, sau tokių titulų nedrįsčiau prisiimti. O kad mano charakteris yra ne auksinis, tą žinau (juokiasi). Žmogui, kuris yra šalia manęs, dažnai būna nelengva, čia tai tikrai reikia stiprybės (šypsosi).
– Gal tai galioja visiems menininkams? Juk dažnai su jų dienos ritmu tvarkytis nėra paprasta.
– Tai tikrai egzistuojama, tą jaučiu pradėdama kurti santykius. Menininkas yra kaip laisvas paukštis, tu jo niekaip nesupakuosi, neuždarysi, neperrašysi. Vis tiek nebūsi tas A4 popieriaus lapas.
Nors ir dukra man sugrąžino discipliną, pati jaučiu, kad mano kasdienybėje kas nors atsitinka ne taip, ko galbūt normaliems žmonėms neatsitiktų. Tos vaiko kojinės man pasimeta, ir viskas. Kodėl? Nežinau. Su manimi tiesiog yra to chaotiškumo.
Kartais norisi pabūti vienai, kas būdinga menininkams ir ko kiti kartais nesupranta. O man tas patinka – išeini ir nebegrįžti (juokiasi). Iki vaiko gimimo man taip ir būdavo. Ir, aišku, kad aš daug ką užknisdavau su tokiu charakteriu, kurį dabar stengiuosi koreguoti kiek įmanoma.
Žmogui, kuris yra šalia manęs, dažnai būna nelengva, čia tai tikrai reikia stiprybės
– Užsiminėte apie bohemišką gyvenimo būdą. Ar jis – neišvengiama menininko gyvenimo dalis?
– Būna visaip. Menininkas yra žmogus, kuris savo idėjomis dalijasi su kitais, todėl socialiai jis turi būti gan aktyvus, turi lankytis parodose, ypač savo karjeros pradžioje. Komunikacija, bendravimas yra svarbu. Negali užsimerkti ir sakyti, kad užsidarysi ir neisi ten, kur tave pakviečia. Vienareikšmiškai tai yra svarbi dalis.
Kai buvau jauna, gal prieš 10 metų, ta dalis mane ypač žavėjo. Jeigu galėdavau dalyvauti, dalyvaudavau visur. Bet visgi reikia suvokti, kad jeigu nekursi, nedarysi produkto, tai dalyvavimas parodose neatneš meninių rezultatų.
Matyt, kai daug ką išbandai, labai pradedi atsirinkti, kur verta eiti, o kur ne. Tai atėjo tik su mano, kaip žmogaus, branda, tam tikra patirtimi. Kai esi jaunas, gal ir žinai tiesas, bet nemoki jų praktiškai įgyvendinti.
– Ar tas pasaulis būtent dėl tų bohemiškų vakarėlių nėra tuo ir pavojingas ir pernelyg pagavus? Ar jūsų aplinkoje buvo tokių variantų, kur žmones pagautų priklausomybės?
– Savo aplinkoje pažįstu labai daug žmonių, kurie turėjo galimybių būti gerais menininkais, yra kūrybiški žmonės. Bet su menininkais yra pora problemų – pirma tai, kad jie labai įninka į melancholiją, įkrenta į tokį gylį, mąsto, kas ypač matosi Lietuvoje, taip užsiliūliuoja tose būsenose, kad nebesugeba sukurti meninio produkto. Plaukioja tokiam melancholiniame bliure...
Kitas dalykas, jie mėgsta ir vyno atsigerti. Tame yra žavesio, smagumo, bet tai kartu yra ir labai rizikinga, nes jeigu vieną savaitgalį išgersi vyno, šeštadienį, sekmadienį nelabai norėsi dirbti, pirmadienį dar irgi būsi vangesnis, todėl tai irgi mažina produktyvumą.
Viduje mąstau taip, kad, ypač būnant menininku, tu turi turėti didesnę savikontrolę.
– Šis gyvenimo etapas jums yra okupuotas studijų ir vaiko priežiūros. Ar belieka laiko kūrybai? Galbūt ateity nusimato kokių nors meninių projektų?
– Mano būsimas projektas nusimato gruodžio 8 dieną, Kauno galerijoje bus parodos atidarymas, kuris bus susijęs su mamomis ir jų vaikais. Taigi darau vieną performansą karantino sąlygomis su dukra. Pažiūrėsime, kas iš to išeis (šypsosi).
