Loreta, ar džiaugiatės, kad grįžtate į laidą „Duokim garo!“?
Taip, žinoma. Pasiilgau bendravimo tiek su projektą kuriančiais žmonėmis, tiek su muzikantais, tiek su žiūrovais. Apskritai bendravimas man yra labai svarbi gyvenimo dalis, nes taip save ir praturtinu, ir įprasminu. Negaliu sakyti, kad dabar man stinga pašnekesių. Nors vis dar esu motinystės atostogose ir turiu būrį draugų, bendraminčių, su kuriais mielai bendrauju, išeiti pasižmonėti, kai augini vaikučius, pavyksta daug rečiau.
Man labai smagu vėl pasirodyti televizijoje, nes ten brendau ir tobulėjau kaip asmenybė nuo 24 metų. Užtikrintai sakau: „Gera grįžti į televiziją!“
Nors projektui „Duokim garo!“ jau ne vieneri metai, naujovių šiame šou paprastai nebūna. Gal čia puikiai tinka taisyklė, kad viskas, kas sena ir laiko patikrinta, yra gera?
Manau, šiam šou galėtume taikyti daug įvairių taisyklių. Žmonėms patinka varžytuvės: jos įdomios ir priimtinos tiek žiūrovams, tiek muzikantams. Šįmet ketiname daugiau dėmesio skirti dalyvių vertinimui, nes tai skatins juos tobulėti. Be to, norime pasikviesti jaunatviškų kolektyvų, grojančių šiuolaikinę folklorinę muziką. Taip žiūrėti mūsų laidą prisiviliosime dar daugiau jaunimo.
Pastaraisiais metais Jums teko išbandyti save ir kito pobūdžio laidoje – teisėjavote TV3 projekte „Chorų karai“. Ką Jums davė ši patirtis?
Man buvo be galo įdomu išbandyti save kitoje televizijoje, kitame šou. Dirbdama „Chorų karų“ komisijoje, įgijau daug naujos patirties. Tiesa, iš pradžių buvo nedrąsu. Tačiau mano muzikinis akiratis yra gana platus, stengiuosi domėtis įvairia muzika. Chorų varžytuvėse man labai pravertė žinios, įgytos Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (Loreta baigė etnomuzikologijos studijas – aut. past.). Puikiai suprantu įvairius muzikos žanrus, galiu juos vertinti ir nuoširdžiai patarti atlikėjams.
Kaip Jums sekasi derinti motinystę ir darbus?
Kol kas daug veiklos neturiu, todėl visą laiką skiriu vaikams. Į pagrindinę darbovietę, į Lietuvos liaudies kultūros centrą, kuriame esu atsakinga už Lietuvos folkloro ansamblių kuravimą, dar nesiveržiu. Kolegos leido man pasidžiaugti motinyste. Tai labai šaunu, nes mažosios atžvilgiu būtų nesąžininga, jei visą dieną praleisčiau darbe.
Tačiau į televiziją nusprendžiau grįžti todėl, kad dirbsiu tik vieną dieną per savaitę. Tuo metu su mažyle pabus namiškiai arba auklė, kuri kartais pagelbėja, kai reikia susitvarkyti reikalus.
