Kaip čia išėjo su ta šukuosena, kurią interneto komentatoriai pavadino ragais...
Tai buvo laida, kurios metu mes su Vytautu Šapranausku turėjome atlikti retro stiliaus dainą. Ir stilistai manė, ir pati sutikau, kad ta proga reikia pakeisti mano išvaizdą. Taip į eterį išėjau su įmantria, išraiškinga šukuosena, kuri sukėlė daug kalbų ir komentarų. Man teko vesti nemažai romansų, retro vakarų, todėl šukuosenų visokių yra buvę. Taip, ši buvo drąsiausia.
„Duokim garo!“ ir „Gero ūpo!“ laidose, kurias anksčiau vedėte, buvo įprasta jus matyti ilgus gražius plaukus susipynusią į kasą, vilkinčią tautiniais drabužiais... Ar pati dabar jaučiatės pasikeitusi?
Oi ne, ne tik kasos būdavo! „Sungailienė išsipynė kasas...“ – mirga komentarai. Gal tik pirmą „Duokim garo!“ sezoną stengtasi išlaikyti tikros lietuvaitės įvaizdį – su kasomis ir tautiniu kostiumu, o vėliau turėjome daug laisvės, nemažai eksperimentavome. Eteryje būdavau ir banguotais plaukais, ir su prancūziško stiliaus kuodeliais, ir iš kasų visokias įmantrybes darėme...
Todėl ir dabar ypatingų pokyčių nejaučiu: jeigu nusikirpčiau plaukus ar nusidažyčiau juodai, raudonai, mėlynai, tada pasikeitimas būtų akivaizdus. Bet dabar viskas daroma iš tų pačių plaukų, iš tos pačios moters, kuri vieniems graži, o kitiems – gal ir ne tokia... Galbūt skirtumas tik tas, kad stilistai kuria prabangesnį mano įvaizdį – tinkamesnį „Chorų karams“.
Ar prieš kameras į vertinimo komisijos nario kėdę sėda ta pati Loreta, kokia yra ir namuose?
Kamera, aišku, įpareigoja: negali kalbėti taip buitiškai kaip namie. Negali atrodyti bet kaip. Esu žemaitė ir visi mano namiškiai – žemaičiai, net su vaikais mes šnekame žemaičių kalba. Todėl namie esame tiesūs šviesūs žemaičiai, kurie nedaugžodžiauja, yra gana uždari. Kas iš šalies mane išgirsta kalbant žemaitiškai, sako: O, tu visiškai pasikeiti. Kalbi griežtai, trumpai, be užuolankų.“ Gal kad mūsų kalba kapota, gal kad būdas žemaičių kietas, tikrai atrodau kur kas griežtesnė. O bendrinė lietuvių kalba kuria visai kitokį foną.
Ar smagu penkerių metukų sūnaus Viliaus ir penkių mėnesių dukrytės Liepos mamai bent trumpam pamiršti namų rūpesčius ir ištrūkti į televizijos kuriamą šventę?
Kadangi kiekvienas koncertas – šventė, man, aišku, smagu jame dalyvauti. Atitrūkęs nuo namų atsipalaiduoji nuo visų rūpestėlių, o sugrįžęs su nauja jėga, įkvėpimu gali kibti į namų darbus. Kita vertus, tie sekmadieniai būna ir kaip reikiant įtempti. Viskas bėgte lėkte, nes neturiu galimybės visą dieną praleisti televizijoje. Dieną trumpam atvažiuoju pažiūrėti repeticijos, o prieš pat eterį atskubu tik apsirengti ir pasidažyti.
Dar per pirmą pokalbį su projekto rengėjais paklausiau: „Ar jūs tikrai man skambinate?“ Niekada nebūsiu žiauri ar tiesmuka. Dėl didesnių televizijos reitingų tikrai nevaidinsiu kokio nors užsakyto personažo.
Su kuo paliekate vaikus?
Su vyru. Mano pirmagimis buvo visai mažiukas, kai grįžau į „Duokim garo!“ laidą, – vyras tuomet drąsiai likdavo su sūneliu vienas. O dabar lygiai taip pat drąsiai pasilieka su dviem vaikais. Vis paklausiu: „Gal vis dėlto reikia močiutės pagalbos? Gal pakviesti, kad sekmadienį atvažiuotų?“ Vyras net į kalbas nesileidžia – kuo puikiausiai susitvarko ir jam nereikia, kad kas trukdytų. Jei tik koks rūpestėlis, kokia smulkmena, aš tuoj pat jautriai reaguoju, rūpinuosi, išgyvenu. O vyras kuo ramiausiai susitvarko! Vaikas valgo – gerai. Nevalgo – gal nenori, pavalgys vėliau.
Kol dirbate, nebandote saviškių susodinti tarp žiūrovų studijoje ar įkurdinti užkulisiuose?
Tikrai ne, dar visai maža ta mano mergytė... O darbas projekte – atsakingas, turi atidžiai komentuoti, stebėti, vertinti chorus. Nesinori dėmesio skirti dar kam nors, išskyrus darbą. Jeigu mažoji būtų studijoje, jai ir valgyti, ir miegoti reikėtų... Ji labai mėgsta ant rankų būti ir balso nevengia pademonstruoti. Geriau tegu jie ramiai laukia manęs namuose. Prieš kameras stengiuosi namų rūpesčius pamiršti. Visada save raminu, kad abu vaikai saugūs, nes yra su tėčiu – ramiu, protingu, puikiu šeimos žmogumi.
Namuose sunkiai sprendėte klausimą: aukoti sekmadienius televizijai ar dovanoti šeimai?
Buvau sau pasakiusi: „Viskas, nebelįsiu į žmones mažiausiai metus...“ Bet paskambino, pakvietė ir – pradėjo kirbėti viduje... Namiškiai mane ne stabdė, o tik padrąsino. Turbūt matė, kad man namie be veiklos, be bendravimo su žmonėmis blogai darosi. Į pagrindinį savo darbą Lietuvos liaudies kultūros centre dar negreit grįšiu, o sekmadieniais kelioms valandoms išlėkti į televizija – puiki pramoga.
Užtat darbas komerciniame kanale turi savas taisykles: reikia būti skandalingam, įdomiam, pasakoti apie būtas ir nebūtas asmeninio gyvenimo peripetijas... Ką darysite, jeigu teks paklusti tokioms taisyklėms?
Dar per pirmą pokalbį su projekto rengėjais paklausiau: „Ar jūs tikrai man skambinate?“ Niekada nebūsiu žiauri ar tiesmuka. Dėl didesnių televizijos reitingų tikrai nevaidinsiu kokio nors užsakyto personažo. Man priimtinas mandagus, kultūringas elgesys. Profesionalus, o ne choristus įžeidžiantis vertinimas. Taip su rengėjais ir sutarėme – tinku jiems tokia, kokia esu. Jokių sąlygų jie man nekėlė, nesakė, kad turėčiau atverti asmeninį gyvenimą, kurti skandalus ar įsitraukti į tų skandalų organizavimą... Dabar kartais tik sulaukiu pastabų, kad eteryje per ilgai kalbu. Keletą mėnesių nedirbau televizijoje, nevedžiau renginių, tai dabar išsišnekėti reikia (juokiasi)...
