Tačiau kažkodėl viduje nesijaučiate gerai, blogos mintys vis kabinasi ir kreipiatės į psichologus pagalbos. Konsultacijos metu jums užduoda klausimą: kaip vertintumėte savo padėtį nuo 1 iki 10? Jei vienetą prilygintume planetos apokalipsei ir pasaulio pabaigai, o dešimtuką – įsimylėjimo būsenai ar ekstazei. Kaip manote, kokiu balu įvertintumėte aukščiau aprašytą gyvenimą?
Ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk kurtame dokumentiniame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakojama Donbase, Krasnogorovkoje gyvenančios mamos Annos ir jos keturių vaikų gyvenimo istorija.
Šioje dokumentikoje šeimos kasdienybė neįprasta mūsų akiai – jie jau penkerius metus gyvenimą kuria karo metu (karas Donbaso regione tarp Ukrainos ginkluotų pajėgų ir prorusiškų separatistų prasidėjo dar 2014 m.), o vaikai didžiąją dalį savo gyvenimo praleidžia rūsyje įrengtoje slaptavietėje šalia stiklainių su marinuotais pomidorais.
Karas Donbase tapo kasdienybe, prasidedančia apleistais daugiabučių kvartalais ir kiemuose girdimais šūviais. Net patys mažiausieji žino – išgirdus smūgius, reikia griebti katę, žvakę, maldaknygę ir leistis į rūsį. Vaikai išlieka vaikais, tačiau plika akimi matosi, kad jų gyvenimai sutraumuoti visam. O kada visa tai baigsis ir ar iš viso baigsis, niekas nežino.
Esminis klausimas: kaip gyventi ir auginti savo atžalas karo metu? Ką daryti šioje situacijoje daugiavaikei mamai? Kaip motyvuoti save, vaikus ir išlaikyti visų moralę siaubo akivaizdoje?
Matyt, atsakymas yra ganėtinai banalus – tiesiog gyventi, nes kito kelio nėra. Mamos žino: reikia namo krosnelę užkurti, drabužius išlyginti, arbatą užkaisti, reikia ir fizikos vadovėlį su dukra pastudijuoti.
Tačiau Anna dėl savo valios ir optimizmo gyvenimą karo pašonėje kelia į kitą dimensiją. Ji su atžalomis atsigręžia į meną. Visi jos vaikai muzikuoja, groja keliais instrumentais, dainuoja, mokosi raiškiai reikšti mintis ir šiuolaikiniame apokaliptiniame pasaulyje leidžia sau svajoti.
Vyriausioji Annos dukra Myroslava (būsima diplomuota kino operatorė), padedant visai šeimai, kuria filmą, kurio pagrindiniai aktoriai ir yra jie patys. Mama niekada nuo jų nenusigręžia ir net pakuruoja režisūrinius dukros sprendimus.
Šiame dokumentiniame filme mama sau leidžia tik vieną dalyką – atsikėlus prieš aušrą ir prieš nubundant visiems – išgerti rytinės kavos puodelį. Po jo ir vėl karas, sugedusi krosnelė, kniaukiančios katės bei barščių virimas.
Pirmadienio vakarą didžiojoje „Forum Cinemas“ kino teatro salėje, kartu su filmo prodiusere Giedre Žickyte juostos peržiūroje dalyvavo ir visa Annos šeima: ji pati, penki jos vaikai ir sesers sūnus. Kuklūs ir kiek susigėdę nuo dėmesio, vaikai glaudėsi vienas šalia kito įdėmiai klausydamiesi mamos, kuri virpančiu balsu, tačiau užtikrintai dėstė savo mintis bei atsakinėjo į žiūrovų klausimus.
Pastarųjų ji vis atsiprašinėjo už neplautus indus ir ekrane matytą netvarką savo namuose, pasiguosdama, kad be viso karo siaubo, dar ir dėl COVID-19 neteko savo mamos. Tuo pačiu pridūrė, kad filme minėti penkeri karo metai šiandien jau tapo aštuoneriais, ir, deja, didžiausiam jos siaubui, išsiplėtė po visą Ukrainą.
Nors su sunkumais, ši ukrainiečių šeima filmo kūrėjų ir Lietuvos ambasados Ukrainoje dėka šiuo metu yra saugi Lietuvoje. Vaikai ir jų mama bando apsiprasti su dar viena nauja gyvenimo realybe – laikinu (?) gyvenimu Lietuvoje.
