Kiek teatrališka, tačiau tamsaus ir niūraus pasakojimo premjeroje žiūrovai savo veidus dėl visiems suprantamų priežasčių slėpė po juodomis kaukėmis – tokias įeinantiems į salę dalijo kūrėjų komanda. Simboliška, bet peržiūros metu mes, žiūrovai, irgi stebime herojus su „juodomis kaukėmis“ ir bandome atspėti tikruosius jų veidus.
Jei svarstote šiomis dienomis eiti į kino teatrą ir žiūrėti šį filmą, siūlyčiau trumpai prisiminti 1941 m. birželio 27 d. Kaune įvykusią „Lietūkio“ garažų žudynių istoriją. Tą dieną naciai jiems būdingu stiliumi (besityčiojant ir žeminant) nužudė daugiau nei 50 Lietuvos žydų.
Filme pasakojama, kaip po šios tragedijos praėjus daugiau nei 20 metų į Lietuvą grįžta amerikietiško gyvenimo skonio ragavęs režisierius Gediminas Gutauskas (akt. D.Gavenonis). Jo tikslas apie minėtas žudynes sukurti kino juostą. Scenarijus parašytas ir jis kupinas entuziazmo skuba kurti filmą.
Deja, nors leidimai kūrybai gauti, laikotarpis sudėtingas ir tai nebūtinai reiškia, kad kūrėjams bus leidžiama kurti laisvai. Kur buvę kur nebuvę, kino aikštelėje vis apsilanko KGB agentai. Jie šio filmo gamyboje turi savų tikslų, ir šie pasirodo esantys prioritetiniai.
Tikrai nieko neišplepėsiu atskleidusi, kad jau pirmose juostos scenose matome, kaip Kauno egzekucijos metu tamsioje patalpoje kariniu kastuvėliu nužudomas ant kelių parklupdytas žydas Izaokas (aktorius D.Kazlauskas).
Asmeniškai kiek nuliūdau, jog vienas mėgstamiausių lietuvių aktorių istorijai dar neįsibėgėjus jau baigia savo pasirodymą, bet buvo smalsu pamatyti, kuo režisierius Jurgis Matulevičius tai kompensuos. O jis tikrai tą padarė su kaupu. Spėju, tai arba puiki režisieriaus akis, arba įtakinga prodiuserių pagalba. Matyt, kad abu.
Šioje kino juostoje matome visą mūsų lietuviško kino ir teatro aktorių grietinėlę: Aleksą Kazanavičių, Dainių Gavenonį, Severiją Janušauskaitę, Kęstutį Cicėną, Arvydą Dapšį, Vytautą Kaniušonį ir daugybę kitų.
Epizodinius vaidmenis atlieka ir kino legenda operatorius Algimantas Mikutėnas bei pats Algimantas Puipa. O jei dar to būtų maža, vaidmenį atlieka (ir tai retai spaudoje minima) scenos pažiba Viktorija Kuodytė. Jei kas žinote paslaptį, kaip surinkti tokį aktorių kolektyvą pirmajam savo filmui – lauksiu informacijos privačiai.
Nepaminėjau vieno aktoriaus, kuris, mano akimis, čia spindėjo labiausiai – tai KGB agentą-tyrėją suvaidinęs Martynas Nedzinskas. Čia jis yra beširdis profesionalas, kuris kruvinus reikalus atlieka išlygintais kostiumais ir susišukavęs plaukus. Yra tiesa ir yra tiesa, kurios jam reikia.
Čia jis yra beširdis profesionalas, kuris kruvinus reikalus atlieka išlygintais kostiumais ir susišukavęs plaukus
Nors iki šiol papasakojau tik žudynių, filmo kūrimo ir sovietinių agentų siužetinę liniją, šiame kino pasakojime viena svarbiausių yra meilės linija – kaipgi be jos, tiesa? Kokios ji čia formos, neišduosiu, bet patys suprantate, kad tikrai bus ne rožėmis klota.
Kad ir koks būtų rodomas liūdnas ir bespalvis laikotarpis, emocinė linija čia užvis svarbiausia. Herojų kaltė, savigrauža ir gėda persismelkia ir mums. Viso filmo metu bandome išsiaiškinti, kas buvo tas žmogus, kuris taip žiauriai pasielgė su Izaoku. Aiškinasi KGB agentai, aiškinasi herojai, aiškinamės ir mes kartu su jais.
Man šios kino juostos moralu tapo viena filme išgirsta citata: „Aš noriu būti tas, kuris grįžo“. Man ji yra ne tik apie fizinį grįžimą, bet ir apie akistatą su pasekmėmis gyvenime pridarius esminių klaidų. Kaip jas ištaisyti? Matyt, kad prisiimti atsakomybę už savo poelgius.
