Vasario viduryje Lietuvos kino teatruose žiūrėjome juostą „Poetas“, pirmavusią populiariausių filmų sąrašuose, o šiuo metu, anot oficialių skaičių, turime ir naują lyderį: režisieriaus bei scenaristo Tito Lauciaus debiutinį ilgametražį filmą „Paradas“ – vieną žiūrimiausių juostų šiomis dienomis.
Jei dar to būtų maža, šis filmas pasiekė ir tokį pripažinimą už „namų sienų“, kokio mes, Marijos žemės gyventojai, nebuvome patyrę tikrai, kad beveik niekad. „Parado“ scenarijaus teises įsigijo viena prodiuserinė lenkų kompanija ir, tikėtina, su žymiai rimtesniu „lenkišku“ biudžetu kurs šios komedijos adaptaciją savo šalies rinkai. Tikėkimės, mūsų kaimynai, pokerio terminais kalbant, „statys viską“, ir gausime solidžią komediją apie bažnytinę biurokratiją.
Kodėl tai yra svarus įvertinimas mūsų šaliai? Ogi todėl, kad mes buvome žinomi kaip tie, kurie išaugindavo puikius kino operatorius, garso režisierius ir kitus techninius specialistus, bet simpatiškus ir profesionalai parašytus scenarijus buvome priversti pirkti iš tų pačių lenkų, nes, tiesiog, nebuvome itin stiprūs šioje srityje. Net kino režisierė Janina Lapinskaitė kažkada scenaristus yra pavadinusi silpniausia lietuviško kino grandimi. Tad šis pripažinimas, norisi tikėti, braukia brūkšnį „nesėkmių ruože“ ir įrodo, kad lietuviai gali kurti scenarijus ne tik savo, bet ir tarptautinei rinkai.
Žinodama šią naujieną ir eidama link kino salės žiūrėti „Parado“, supratau, kad nori nenori lūkesčiai išaugo dvigubai, ir iš šios komedijos jau tikiuosi daugiau nei įprastai.
