Jei šiomis dienomis žiūrėjote lietuviškas žinias ar skaitėte nacionalinę žiniasklaidą, tikrai turėjote pastebėti šventinės premjeros nuotraukas ir jose besišypsančią šio filmo režisierę, dokumentinio kino kūrėją Giedrę Žickytę. Ir tikrai negražinu – šypsotis ji turi dėl ko.
Filme pasakojama istorija, kuri 1970 m. lapkričio 23 d. šokiravo visą vakarų pasaulį. Tą dieną 40-metis jūreivis radistas Simas Kudirka, gyvenęs ir dirbęs TSRS laive, peršoko į JAV pakrantės apsaugos laivą „Vigilant“ ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tiesiog va taip, lygioje vietoje, sukaupęs drąsą, sovietų jūreivis nusprendė keisti savo likimą ir tą daryti ketino ryžtingai.
Deja, jei girdėjote šią istoriją, žinote, kad stebuklas neįvyko ir jis jėga buvo grąžintas į sovietų laivą. Kaip pats Simas šioje pasakojimo vietoje sako: „O šičia, rūpužėle, pastojo kelią okupacija“.
Savus piliečius „gerbianti“ KGB apklausė Simą ir teismo metu jis gavo nuosprendį – 10 metų lageryje. Šios vietos siaubą paprastai bei konkrečiai apibūdina ir pats kalinys: „Dieną negi žliumbsi, o naktį būdavo visaip“, – su ašaromis akyse pasakoja Simas.
Ši istorija sukėlė didžiulį ažiotažą demokratijos širdyje JAV. Jos piliečiai, žiniasklaida ir net pati aukščiausia valdžia buvo lengvai šokiruoti sovietų jūreivio likimo. Daugelis amerikiečių naiviai stebėjosi, kaip galima taip negerbti žmogui priklausančios laisvės ir jo valios. Kokia negailestinga (?!) ta TSRS!
Prasidėjo pilietinės palaikymo akcijos, sukilo lietuvių bendruomenė, kuri, beje, svariai prisidėjo prie tolimesnio Simo gyvenimo.
Visgi likimas jam nusišypsojo – dėl stebuklingų aplinkybių JAV ir sovietų valdžios susitarė, tad Simas po kelerių metų kalėjimo buvo paleistas į laisvę.
Ką jis darė pirmu reikalu laisvėje? Atspėjote. Su visa šeima iškeliavo į savo svajonių šalį Ameriką. Ten jis buvo pasitiktas kaip didvyris ir jo laukė orus gyvenimas anapus Atlanto. Užgimė naujas laisvės simbolis tuometinėje JAV. Žiniasklaida mėgo lietuvį ir jo pasakojimus, jis buvo tas charizmatiškas herojus, kurio sėkmės istorijos Amerika norėjo.
Jei šioje vietoje nuliūdote sužinoję visą jūreivio Simo Kudirkos gyvenimo istoriją, tikrai siūlyčiau to nedaryti.
Čia prasideda, mano manymu, pati įdomiausia šio pasakojimo dalis. Jei iki šiol filmo scenarijus buvo ganėtinai aiškus ir nuspėjamas, antroje istorijos dalyje režisierė pradeda kelti kiek kitokius klausimus.
Kokios laisvės norėjo Simas? Ar Amerika buvo tokia, kokią jis įsivaizdavo ir žolė tikrai ryškesnė anapus Atlanto? Kur visgi slypi ta laisvė, kurios siekė Simas? Ar ji ir yra Amerikoje?
Į šiuos klausimus žiūrovai atsakymų jau ieško patys asmeniškai. Režisierė šioje vietoje mus tik lengvai užveda ant reikiamo kelio.
Norėtųsi padėkoti juostos kūrėjams, kurie šiame filme stipriai neakcentavo Tarybų Sąjungos šleikštumo. Tas sovietinis kartumas viso šio pasakojimo metu buvo lyg tamsus šešėlis, kurį visi atpažįsta, bet neleidžia jam užgožti pozityvios istorijos nuotaikos. Lygiai taip, kaip ir visa Simono istorija – su siaubu, ašaromis ir gumulu gerklėje viltingai žvelgia į šviesesnį rytojų.
Man visos šios dokumentinės istorijos moralu tapo šviesuolio Simono ištarta citata, kuria jis apibūdino savo gyvenimą svajonių šalyje Amerikoje: „It is beautiful, but not for me“ (liet. „Gražu, bet ne man“).
