Šiuo metu eina antras mano karantinavimosi latviškame žvejų kaimelyje mėnuo. Regioną, kuriame gyvenu, vietiniai simpatiškai vadina Porzingio gimtine (lietuviškai būtų Kuršas).
Kristapas Porzingis yra vietinė įžymybė – NBA žaidėjas, gimęs Liepojoje ir turintis prabangų namą šioje Baltijos jūros pakrantėje. Visi čia žino, kur yra vaizdo kameromis ir tvoromis aptvertas jo namas – vietinis lankytinas objektas.
Keletas krepšininko sodybos kaimynų yra lietuviai. Ne paslaptis, kad pastarieji yra pamėgę šį latvišką pajūrio ruožą.
Tiems, kam Palangoje, Karklėje ar Šventojoje per daug dėmesio ir per mažai erdvės, renkasi atokų ir beveik laukinį Latvijos pajūrį.
Vietiniai pasakoja, kad patys latviai tingiai važiuoja šia kryptimi dėl itin paprastos priežasties – iš Rygos nėra patogaus kelio čia atvykti. Sostinės gyventojai mieliau renkasi Rygos įlankos pajūrius ir kurortų karalienę Jūrmalą.
Žinoma, ne visi latviai tokie broliški mūsų atžvilgiu. Visgi pandemijos akistatoje draugiški santykiai yra kiek pristabdyti.
Kaimo krautuvėlėje sutiktas vietinis žvejys man prisistačius po nosim atsiduso: litovcy litovcy litovcy – suprask, jūsų čia ant kiekvieno kampo ir pirštu parodė, kad divi metri – du metrai turi būti tarp mūsų.
Aš tik mandagiai šypsojausi klausydama jo pasakojamos istorijos (per atstumą, žinoma) apie jo žmoną iš Biržų ir koks ten skanus alus. Linksmas pasirodė faktas, kad žmona supranta latviškai, jis lietuviškai, bet abu iš principo kalbasi rusiškai. Nežinau, ar jis čia melavo, ar juokavo, bet idealiai apibūdina kaimyninius santykius.
Šnekant apie kaimyninius santykius, nuo sausio vidurio Latvija sugriežtino įvažiavimo taisykles lietuviams ir šiuo metu norint įvažiuoti į šalį reikia užpildyti ne tik „covidpass“, bet ir turėti neigiamą testo rezultatą. Dar prieš Kalėdas savaitgaliais čia buvo įvesta komendanto valanda: nuo 22 val. iki 5 val. ryto buvo draudžiama išeiti iš namų. Lietuvos vyriausybė bijojo šio sprendimo, o latviai jo laikosi ir sausio mėnesį – naktiniai savaitgalio pasivaikščiojimai vis dar negalimi.
Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad kai kurie sprendimai Latvijoje yra keistoki, tarkim, prekybos centre galima nusipirkti maisto prekių ir alkoholio, bet pamačius lentynoje gražią gertuvę su nuolaida gali ja tik pasidžiaugti. Ne maisto prekės yra apjuostos draudžiama STOP linija. Taigi, pieštukų ir kojinių pirkimą reikia atidėti geresniems laikams.
Gyvendama kaime ir vengdama prekybos centrų iki vietinės krautuvėlės pieno ir duonos kartais einu pėsčiomis. Prie durų mane pasitinka priklijuotas A4 lapas su informacija, kiek žmonių šiandien gali būti viduje. Šypsena kelia mintis, kad šis skaičius kas savaitę markeriu yra vis koreguojamas.
Man įėjus į vidų pardavėja pasisveikina, įjungia patalpoje šviesą, padeda mezginį į šalį ir žinodama, kad aš lietuvė – tvirčiau kaukę užsispaudžia.
Mes latviams vis dar esame prasčiausiai su pandemija besitvarkanti tauta.
Ką padarysi, prisidirbę tikrai buvom.
Bet, pavasaris jau ne už kalnų, net ir pandeminis.