Vienoje aviakompanijoje dirbanti Aistė Kabašinskaitė gavo viliojantį pasiūlymą kelionei. Tad nieko per daug nesvarstę, su mylimuoju Mantu Katleriu jie, kaip patys sako, išsirinko egzotiškiausią siūlomą kraštą – Jungtinius Arabų Emyratus, Dubajų, ir ten išvyko.
Savaitę čia viešėjusi pora derino aktyvų ir ramų poilsį. Tiesa, visa tai vyko po apsiniaukusiu dangumi. Tačiau Aistė ir Mantas pripažįsta, kad jau prie blogo oro prakeiksmo spėjo priprasti – kur tik benuvyktų, orų prognozės visuomet juos apgauna.
– Mantai, Aiste, tai kodėl Dubajus?
Mantas: Aš esu buvęs tik Egipte, bet ten viskas kiek kitaip... Aistė irgi nebuvo lankiusis arabiškuose kraštuose. Tai norėjome pažiūrėti, koks tas Dubajus. Juk visos panelės iš Lietuvos ten važiuoja, dalijasi gražiausiomis nuotraukomis kaip modeliauja, galvojom, kad ir mums reikia pasižiūrėti.
– Turbūt vos žengus pro oro uosto duris, pasijutote kaip kitame pasaulyje – dangoraižiai, visur tviskanti prabanga?..
Mantas: Mes nusileidome ne pagrindiniame, didžiuliame oro uoste. Buvo labai tuščia, daugiau dirbančių žmonių, nei keliaujančių. Išėjus į automobilių aikštelę, čia vietų milijonas, o stovi trys mašinos. Bet kai jau įsėdome važiuoti link Dubajaus, visur prabanga, aukšti pastatai, nerasi nė vieno penkiaaukščio. Jei jau stato, tai mažiausiai 40-ies aukštų pastatą.
Aistė: Išvažiavus iš oro uosto, aplink visur dykuma, nieko nėra, jokio krūmo, medžio. Bet staiga prasideda statybos, kuo labiau artėji link miesto, tuo daugiau statybų, jie tik stato, stato, stato... Ir tai nesibaigia. Atrodo, Dubajus nori tik plėstis ir neturi, kur pinigų dėti.
Mantas: Ten žmonės gyvena dar nepastatytuose namuose. Pavyzdžiui, 30 pastato aukštų jau įrengtų, juose įsikūrę žmonės, o ant viršaus toliau stato.
Pastebėjome, kad vietiniai prastuminėja tik butus ir automobilius. Aš nežinau, kas ten gyvena ir tiek perka... Naktį šviesos retai kur būna įjungtos, toks jausmas, kad pusėje dangoraižių butų žmonės išvis negyvena.
– Prieš kelionę atlikote namų darbus, susidėliojote taškus, ką norite nuveikti?
Aistė: Buvome viską susiplanavę. Labai norėjome nuvykti į Abu Dabį pamatyti Šeicho Zaido Didžiąją mečetę. Man ji paliko turbūt didžiausią įspūdį. Ten praleidome gana daug laiko, buvo puikus oras, stebėjome besileidžiančią saulę.
Mantas: Nusprendėme vieną dieną vykti į Dubajaus centrą, pasikelti į didžiausią pasaulio dangoraižį Burdž Chalifą. Kitą dieną į Abu Dabį, o trečią – į dykumą. Ir likusias dienas planavome degintis, bet buvo apsiniaukę, tik paskutinė diena normali.
Aistė: Čia kažkoks prakeiksmas, mes tik susiplanuojame kelionę, pasižiūrim, kokie turėtų būti orai, ir vis tiek būna atvirkščiai. Visada rodo saulę ir šilumą. Bet kažkodėl, kai mes kur nors nuvykstame, visada pasitaiko lietingos dienos. Tai dykumoje buvo apsiniaukę ir krapnojo... Dykumoje!
Mantas: Dykumoj smėlis buvo kaip smėlio dėžėje, atrodė kaip apmyžtas kačių... Pasižiūrėkite kitų žmonių nuotraukas, kai jie ten nukeliauja, kaip visi fotografuojasi prie giedro dangaus gražiai... Bet mes jau pripratome. Nuvarom į Tailandą – potvyniai, nuvarom į Veneciją – lyja, Dubajuje irgi sugebėjo 6 dienas būti apsiniaukę. Aš garantuoju, kad dabar jei pasižiūrėtumėme Dubajaus savaitės orus, būtų 7 saulės nupieštos.
– Dykumoje, spėju, su keturračiais važinėjotės?
Mantas: Taip, driftinau.
Aistė: Jam atrodė, kad labai greitai važiuoja, bet kai nufilmavę pasižiūrėjome, tai jis vos judėjo (juokiasi).
Žiūrėkite Manto ir Aistė kelionių video:
Mantas: Visą gyvenimą mano svajonė buvo pavažinėti po dykumą su keturračiu. Atvarau, žiūriu, kelias padarytas tik važiavimui ratu. Galvoju, gerai, geriau negu nieko. Pavažiavau ratu, priduodu keturratį, prieina rusė ir organizatorių paklausia, ar galima išvažiuoti iš to rato. Jis leidžia, tik sako, kad kainuoja kiek daugiau... Būčiau žinojęs, būčiau ir aš daugiau sumokėjęs... O tuomet jau nebebuvo laiko dar kartą važiuoti, nes ėjom į kitą renginį – ten, kur durniukams turistams būna surengti – pilvo šokiai, valandą su sijonu besisukantis bičas... Tai nuvarėm su visa mase.
Aistė: Beje, čia buvo galima atsisėsti ant kupranugario, kurį kiek pavedžiojo. Aš atsisėdau priekyje, o dar viena turistė rusė už manęs. Kadangi kai kupranugaris stojasi, jis daro tokius gana staigius judesius, galima lengvai nuvirsti – iš pradžių pakyla priekinės kojos, tada galinės. Aš tai žinojau, todėl labai stipriai buvau įsikibusi, kad nenukrisčiau. O moterėlė už manęs mojavo savo draugei ir buvo pasileidusi. Kai kupranugaris stojosi, ji įsikibo į mano skarą, mane pradėjo tempti už plaukų... Aš vos pati per ją nenukritau (juokiasi).
– Iš šalies žiūrint atrodo, kad Dubajuje turėtų būti labai brangu. Ar taip ir yra iš tikrųjų?
Aistė: Visi įsivaizduoja, kad ten visur prabanga, bet iš tikrųjų vietiniai gyvena visiškai paprastai. Tiesiog miestas yra labai naujas, didelis, kosmopolitiškas, ten daug naujų pastatų. Bet jeigu nepatenki tarp milijonierių, tos prabangos taip ir nepamatysi. Vietiniai pasirodė labai draugiški, paslaugūs. Taksi kainos kaip Lietuvoje, maistas – pigesnis ir geresnis.
Mantas: Prabanga yra tuose keliuose klubuose, kur buteliai kainuoja turbūt dešimtimis tūkstančių. Bet ne kiekvienas žmogus tai pamato, nes tam yra atskiros vietos. Žodžiu, Dubajus – tai du lygiagrečiai einantys keliai šalia jūros, aplink juos pastatyti 80 aukštų namai, čia yra daugybė vietų, kur galima nueiti smagiai pasėdėti. O visa prabanga yra tik Dubajaus centre, mes gyvenome kiek toliau.
Aš valstybę vertinu pagal tai, kaip jie elgiasi su turistais – įkyriai, vien dėl pinigų ar draugiškai. Dubajuje man labai patiko jų požiūris. Niekas nešoka ir netempia į savo restoranus, užtenka mandagiai atsisakyti ir jie daugiau nesiūlo. Ir niekas čia nesiūlo pirkti „padevalkių“.
Aistė: Dubajuje dar labai smagu tai, kad beveik visi kalba angliškai. Lengva susišnekėti. Kai keliaujame mes stengiamės kuo labiau įsijausti į vietinių gyvenimą, einame ne į tokias populiarias, turistų lankomas vietas, ten, kur patys gyventojai leidžia laiką. Visada norisi pajusti tą tikrą kultūrą.
– Tai neišleidote daug pinigų?
Mantas: Prieš važiuodamas galvojau, kad čia bus kaip Norvegijoje – pavalgyti dviem žmonėms kainuos 200 eurų. Aišku, yra ir tokių vietų. Bet jei moki atsirinkti, gali nueiti į puikią vietą, kur nerealus ir gana nebrangus maistas. Per visą savaitę nebuvo nė karto, kad būtumėme prastai pavalgę. Paskutinės vakarienės metu mums atnešė kokius 6 patiekalus, visko net neįveikėme, o sumokėjome 40 eurų ir dar kaljaną gavome.
Aistė: Dubajuje yra labai daug amerikietiškų brand'ų, tos vietos ir yra brangios. Bet vietinis maistas – Afganistano, Libano, Turkijos virtuvės – labai pigus ir man vienas skaniausių.
Mantas: Mes dabar keliaudami gyvename susiradę namus per „Airbnb“, mums daug smagiau gyventi ne viešbučiuose, o bute. Pasiėmėme du butus – vieną 16 aukšte, o po to persikėlėme į 8 aukštą.
Aistė: Kiekvienas gyvenamasis dangoraižis turi po baseiną, sporto salę, name gyvenantiems asmenims nereikia už tai nieko mokėti. Atrodo įspūdingai, jei Lietuvoje taip būtų...
– Tad dar norėtumėte čia grįžti?
Mantas: Pamačiau viską, ką norėjau. Šiaip labai faina vieta, gal ir grįžčiau, bet dar ne dabar. Man labiau patinka tokie miestai, kur gali sėsti ant motorolerio ir važiuoti. O Dubajuje didelis eismas, pavojinga būtų. Čia šiaip ir pėstieji pamiršti. Turi bėgti per greitkelius, dairytis, kur nėra automobilių, nes perėjų beveik nėra.
