Sakykim, kad ir laikraščių skaitymas — nors daugelis kultūros žmonių sako juos imą tik su pincetu, poetas M.Martinaitis jau daugelį metų, nuo tų laikų, kai jaunystėje dirbo spaudoje, turi įprotį kasdien juos peržvelgti. „Beje, visko skaityti nebūtina, — šyptelėjęs priduria pašnekovas. — Svarbu susidaryti bendrą vaizdą, kas vyksta aplinkui.“
Tiesa, jo durų neatakuojantys žurnalistai, dėl ko jis nė kiek neišgyvena, taip ir neįpratino dalytis asmeniškumais — poetas mieliau pasakoja, ką galvoja, nei ką valgo ar ką dėvi. M.Martinaitis tik prisipažino, kad, nors ir teturi vieną dukrą, ji jam padovanojo net keturis anūkus, iš kurių jauniausias neturi nė metukų. Be to, poetas jau turi ir vieną proanūkį. Matyti, kad jis jais labai džiaugiasi, bet kai susėdame jo sode, esančiame netoli Vilniaus, poetas noriai prabyla apie dabarties aktualijas, apie į naują prezidentę sudėtas viltis ir apie mažą žmogelį — graudžiai naivų ir pažeidžiamą, dažną M.Martinaičio poezijos herojų.
– Žmonės turi labai daug negerumų, kurių negali įveikti. Tarnauja, gauna atlyginimą ir nebent parduotuvėje gali pasirinkti, ką pirkti. Tad per rinkimus žmogus ir atiduoda savo galias kažkam, kas galėtų tai padaryti. Bėda ta, kad per rinkimus į viešumą išmetamos fiktyvios figūros, kurios iš tikrųjų nieko negali. Politinė sąmonė dar nėra labai tvirta, tad ja sumaniai manipuliuojama. Štai kodėl aš esu čia.
– Kur jūsų niekas nepasiekia...
– Ne, nesu visiškai atsiskyręs nuo pasaulio, turiu visokių pareigų, tad kelias dienas per savaitę reikia būti mieste — per jas visa mano galva būna pripūsta įvairiausių nereikalingų dalykų. Žinoma, būtina pajusti, kas darosi aplink, bet turi turėti savo kampą, savo gyvenimą. Mieste tai nelabai pavyksta.
– Net ir uždarius savo buto duris?
– Net ir taip. Gal dėl to, kad aš kaime gimęs ir užaugęs. Ypač dabar, kai Vilnius prigrūstas žmonių ir automobilių, nėra ramių vietų. Vilnius jau nebe toks, koks buvo, — prieš 20 metų aš jį mėgau, jis man buvo priimtinas. Vakarais eidavom pasivaikščioti gatvėmis — ramu, pamatai einantį gatve kokį rašytoją. Dabar net tokia mintis nekyla.
– Ir rašytojų nematyti vaikščiojančių, net ir šių laikų įžymybių nesutiksi — matyt, visi važinėja automobiliais arba užsidarę savo bastionuose...
Vilnius tarytum supjaustytas — įsiveržė turtingieji su savo skoniu, supratimu, ir man jie yra nemalonūs– Iš tikrųjų taip ir yra. Žmonės eina į parduotuves, koks valdininkėlis prabėga pasispardydamas, nieko aplink nematydamas. Anksčiau Gedimino prospekte sutikdavai Antaną Venclovą, Paulių Širvį, Teofilį Tilvytį... Intelektuali vieta — redakcijos, teatrai, bohemos kavinės. Žinoma, kiekvieno Vilnius vis kitoks. Aš jo neišsižadu, bet simpatinis ryšys tarp mūsų yra nutrūkęs... Yra ir didesnių miestų, kuriuose malonu būti — sakykim, Paryžius, kuris kažkokiu nesuprantamu būdu yra išlaikęs savo dvasią... O Vilnius tarytum supjaustytas — įsiveržė turtingieji su savo skoniu, supratimu, ir man jie yra nemalonūs. Na, bet tai suprantami dalykai, kai atrodo, kad jaunystėje viskas buvo gražu, gerai, o paskiau viskas sugedo. Taip jau turi būti.
– Ar seniai čia gyvenate?
– Jau daugelį metų čia leidžiu vasaras, vėliau apšiltinom namelį, tad tapo smagu ir žiemą. Ne tik aš bėgu iš miesto — buvau pirmasis, kuris pradėjau čia gyventi, o dabar čia — jau ištisas miestelis. Žmogui svarbu turėti savo žemės lopinėlį, savo erdvę. Bute jis vis tiek jaučiasi užspaustas. Dėl tos pačios priežasties, manau, žmonės sėda ir į automobilius — atrodo, absurdas — pereini porą skersgatvių, ir tu jau vietoj. Tačiau automobilis tarsi apsaugo, važiuoji tartum savo nuosavame namelyje.
– Iš tikrųjų — kai tokia agresyvi aplinka, instinktyviai slepiesi...
– Žmonės ieško savo individualios erdvės, kurioje viskas būtų, kaip pačiam žmogui atrodo, geriau ir gražiau. Ir ne tik Lietuvoje tai vyksta.
– Ar pats esate linkęs į žemės darbus? Jei važiavote studijuoti į Vilnių — galbūt ne? Juk galėjote likti prie žemės?
– Visi žemės darbai man nesvetimi. Studijuodamas ir vėliau neturėjau atostogų — reikėdavo padėti tėvams ūkyje, už juos atidirbti kolūkio darbadienius.
– O šis sodas — jūsų kūrinys?
– Taip. Matėt, kiek visko turiu: du beržai, eglės, vasarą grybai auga. Toks žaidimas: pasidarai, ką moki, ką sugebi, ką prisimeni. O miestas — tai kaip fabrikas.
– Tačiau čia — tikras kaimas, imitacija ar savotiškas gyvenimo būdas?
– Žinoma, imitacija, kaimo fragmentai.
– Atrodo, turite daugiau žemės nei nustatyti 6 arai...
– Taip, daugiau. Mažame plotelyje jausčiausi nejaukiai.
– O kaimynystė panaši, kokia buvo jūsų jaunystės laikų kaime?
– Panaši, visai skiriasi nuo miesto gyvenimo, kur kaimynas šalia gyvena daugybę metų, o tu net nežinai, nei koks jis, nei kas jam — tik tiek, kad pasisveikini. Čia tarp žmonių yra ryšys, tad jautiesi saugiau. Miesto dėžutėje jautiesi izoliuotas — ir dvasiškai, ir fiziškai.
– Esate archajiškosios kaimo kultūros puoselėtojas, jūsų dėka žmonės įsivaizduoja kaimą geresnį, nei jis buvo iš tiesų. Juk kaimo žmonėms pakako šiurkštumo, materializmo, net kietumo...
– Kur nebus kieti — sunkus, juodas darbas nuo ryto iki vakaro, tik šventadienį šiek tiek poilsio. Nebuvo tokių minčių — kur nors išvažiuoti, atitrūkti, atsipalaiduoti. Jei žmogus būdavo paimamas į kariuomenę ar sėsdavo į kalėjimą, visas šeimos gyvenimas suirdavo. Žinoma, kai kaimas lieka prisiminimuose, jis lieka kitoks, apsivalęs — tuomet prisimenamas prisirišimas prie giminių, prie kaimynų, prie žemės, prie guvulių. Jei tau blogai, šoks ir padės giminės, kaimynai. Našlaičių kaime nebūdavo — tėvams mirus, vaikus paimdavo krikšto tėvai, broliai, seserys. Gyvenimas buvo sunkus, bet viskas buvo sutvarkyta.
Tad ši vaikystės patirtis, kaip ir kiekvienam žmogui, labai fiksuota, ji išlieka visam gyvenimui. Tai labai stiprūs kodai, jų negali sunaikinti. Galiu vaizduoti, kad esu miestietis, bet taip nėra. Nors išoriškai, žinoma, į kaimietį nesu panašus... (Juokiasi. — T. R.) Tačiau vidinės nuostatos yra išlikusios, ir aš savo kūryba bandau susieti senuosius kodus su šiuolaikiška patirtimi — kitaip kultūra tampa pakibusi ir niekam nereikalinga.
Žinoma, ir tokio kaimo nebėra ir nebus. Tiesą sakant, mažai kas norėtų tokiame, kaip aš augau, būti. Tokie autentiški rašytojai kaip J. Aputis, R. Granauskas šiais laikais sunkiai suprantami — žmonės paprasčiausiai nesupranta, apie ką ten kalbama. Ateina kitos kartos, ir taip turi būti...
– Jūs literatūros kritikų vadinamas radęs savo vietą šiuolaikinėje kultūroje, o nemažai rašytojų nutilo...
– Taip, ir dėl įvairių priežasčių. Lūžis buvo labai staigus, labai greitai pasikeitė kalbėjimo maniera, vertybės. Buvo ir įsižeidusių.
– Daugeliui, matyt, buvo skaudus rašytojų nuvainikavimas, nuvertimas nuo sosto — juk anksčiau jie buvo tikrosios žvaigždės...
– Labai suprantama kodėl — rašytojai manė, kad kūrė kažką labai ypatinga. Žmonės žinojo, kad rašytojai tarp eilučių gali daugiau pasakyti, ir skaitė. Knygos buvo leidžiamos 10–15 tūkstančių egzempliorių tiražais, o kai dabar pažiūri — tuščia, nieko nėr... Cenzūra sureikšmina literatūrą. Pagaliau — realijos nesuprantamos. Kiek žmonių supranta, kas yra kolūkis, ką ten su žmonėmis darė, kas tie darbadieniai ir t. t. Tad rašyta anomis sąlygomis, cenzūros kontekste. Žinoma, buvo ir autentiškų rašytojų, bet jie gyvena aname laike.
– Tačiau jūs netgi esate šiuolaikinės populiariosios kultūros dalis, maža to, pagal jūsų eiles sukurtos V. Kernagio dainos tebėra populiarios.
– Riba tarp populiariojo ir rimtojo meno labai trapi. A. Šabaniauskas, A. Dolskis mūsų laikais buvo kone pajuokos dalykas. O dabar — gražu klausyti. Kai kurie popkultūros dalykai įgyja laiko kvapą ir sendami gerėja.
– Kažin kokia šiuolaikinės popkultūros dalis išliks?
Štai kad ir S. Povilaitis — anuomet buvau Dainų tekstų komisijos narys, ir jis buvo nemėgstamas, o dabar žiūriu, kad man jo įdomu klausytis. Jis turi laiko kvapą. Gerai, kad jis nesistengia padaryti ko nors nauja — koks buvo, toks ir yra. Be abejo, iš to, kas padaroma, parašoma, išlieka gal tik 5 procentai.
– Daugelis rašytojų ir kultūros žmonių įsižeidę dėl to, kad žmonės neskaito knygų, nesidomi jų kūryba, o yra panirę, kaip dabar sakoma, į vartotojišką kultūrą. Tačiau jūsų vaikystės kaime knygos taip pat vargu ar buvo populiarios — žmonės tiesiog gyveno savo gyvenimą, dirbo, augino vaikus... Ką apie tai manote?
– Kaimo žmogus negyveno tuščioje erdvėje. Galime kalbėti apie labai gilią kaimo kultūrą: tai folkloras, papročiai, tradicijos. Jis negyveno taip: padirbu, pavalgau. Kaimo žmonės gyveno labai didelėje bendruomenėje — giminės, bažnyčios. Jie negyveno kaip gyvuliukai — jie veikė labai dideliame kontekste. Be to, nuo gimimo žmogus buvo labai tvirtai įstatytas į vėžes. Visi žinojo, kad vyriausias sūnus paveldės žemę, dukra ištekės, jaunesnieji gal eis į kunigus ar bus nupirkta žemės ir t. t. Žmogus labai gerai žinojo savo vietą, be to, buvo prie jos pririštas amžiams.
Dabar kaimo žmonės gyvena vieni, niekam neįdomūs, sėdi, geria ir keikia valdžiąDabartinė kaimo degradacija susijusi su to konteksto netekimu — dabar kaimo žmonės gyvena vieni, niekam neįdomūs, sėdi, geria ir keikia valdžią. Perėjimas į kitus gyvenimo „registrus“ — didžiulė tragedija. Žinoma, atsiranda ūkininkų, tarp jų yra gražių žmonių, tačiau tai jau visiškai kiti žmonės.
– Tad kaip tokiomis sąlygomis žmogus gali tapti poetu, išvažiuoti į miestą mokytis?
– Ir kaime žmogus turėjo kaip išreikšti save — žmonės dainavo, kūrė gražius daiktus, sugebėdavo labai daug ką pasidaryti, buvo universalūs — mokėjo pasigaminti ratus, ausdavo patalynę, turėjo mokėti gydyti žmones, gyvulius. Žinoma, tapti rašytoju niekam nekildavo mintis — kaip čia kils, jei žmonės menkai mokėjo rašyti, nežinojo, ką tai reiškia. (Šypsosi. — T. R.)
Tačiau mes su broliu, kompozitoriumi A. Martinaičiu, kažkaip išsiveržėme į pasaulį. Buvome pirmieji, kurie iš mūsų kaimo išvažiavo į Vilnių mokytis.
– Ir kaip tėvai jus išleido?
– Jei nebūtų okupacijos, viskas būtų buvę kitaip. Tačiau tėvai, kai prasidėjo varymas į kolūkius, patys pasakė — tau reikia dingti iš čia, nieko gero nebus. Nukentėdavo nebūtinai turtingi — mes buvome mažažemiai, — bet ir kiekvienas, kuris turėjo gražius namus, amatą ir t. t. Žinoma, aš, kaip vyriausias sūnus, būčiau turėjęs dirbti tėvų žemę. Žodžiu, tautos struktūra pakito labai staiga. Į paviršių iškilo prasisiekėliai, kurie nelabai žino, ką daryti su turtu.
Dosjė
Marcelijus Teodoras Martinaitis (g. 1936 m. Paserbenčio kaime, Raseinių rajone) — poetas, eseistas, vertėjas. Kaune įgijo techniko specialybę, vėliau Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Daugiausia dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Nuo 1980 m. Vilniaus universitete dėstė folklorą, kai kuriuos literatūros dalykus. Vilniaus universiteto docentas. Pirmoji knyga — „Balandžio sniegas“ — išėjo 1962-aisiais. Išleido daugiau nei dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui.
M.Martinaitis — Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatas. Priklausė Sąjūdžio vadovybei, buvo deputatas, vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui. Priklausė ir priklauso įvairioms taryboms bei draugijoms, pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai.
M.Martinaičio poezijos knygos: „Balandžio sniegas“, „Debesų laiptais“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, „Kukučio baladės“, „Tie patys žodžiai“, „Toli nuo rugių“, „Atmintys“, „Amžinas tiltas“, „Gailile raso“, „Atrakinta“, „Prilenktas prie savo gyvenimo“, „Sugrįžimas: Vilnius“, „Tolstantis“, „Pareisiu su paukščiais“.
Poezijos kritikos ir esė knygos: „Poezija ir žodis“, „Laiškai Sabos karalienei“, „K. B. įtariamas“. „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“ — naujausia knyga, parašyta dienoraščio forma.
Daugelis žino pagal M. Martinaičio eiles sukurtas dainas: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...“, „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Severiutės rauda“, „Rauda boružei“, „Aš nežinojau, kad tu nežinai“ ir kt.
