Susitikti su M.Švėgžda von Bekkeriu bandėme dar praėjusią savaitę, bet nepavyko – tiesiog krisdamas nuo kojų jis tvarkė paskutinius kelionės reikalus. Todėl kalbėjomės prieš pat smuikininkui išvykstant. Nusipirkęs antrą lagaminą, nes į vieną viskas netilptų, jis kaip tik rengėsi pakuoti drabužius, daiktus, smuiką ir ką tik pataisytą stryką, neseniai išleistas natų knygeles „Garsas ir muzika“ su šviesaus atminimo Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis žodine ir savo muzikine kūryba.
Buvo apėmusi depresija
Smuikininkas tikino, kad po metų tikrai grįš į Lietuvą. „Čia yra mano lizdas“, – sakė jis. Ir pavadino save desantininku, nuleidžiamu į kitą šalį. „Pirmą kartą išvykęs iš sovietų Lietuvos atsidūriau Vokietijoje, Hamburge. Paskui – Paryžiuje. Vėliau iš Prancūzijos – vėl posovietinėje Lietuvoje. Neduok Dieve, tai buvo pati karčiausia patirtis ir sudėtingiausias metas“, – prisipažino pašnekovas.
Iš Lietuvos smuikininkas išvažiavo 1989-aisiais, o gyventi čia sugrįžo prieš šešerius metus. „Tada tikėjausi pamatyti visai ką kita. Vakaruose „praplauna smegenis“ gerąja šių žodžių prasme kitoks bendravimas ir kultūra. Užsimiršti, kas yra Lietuvoje. Ar daug radau sovietinių reliktų? Taip, ir net transformuotų – posovietinių, – prisiminė Martynas. – Kai rengdavau festivalius „Alternatyva“, kai kurie žmonės manydavo, kad ieškau sau naudos. O juk koncertai būdavo nemokami.“ Kadangi smuikininkas nesusikalbėdavo su biurokratais, ieškodavo alternatyvų. Ir rasdavo. Padėdavo užsienio šalių kultūros centrai ir ambasados, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Švietimo ir mokslo ministerija, privatūs rėmėjai.
Grįžęs iš Prancūzijos ir pagyvenęs Lietuvoje trejus ar ketverius metus M.Švėgžda net buvo puolęs į depresiją. „Maniau, gyvas čia supūsiu, – neslėpė jis. – Galiausiai pasakiau sau: „Brolyti, raitokis rankoves ir bandyk viską iš naujo.“ Dabar amerikietiškas placdarmas suteikia galimybę pasitikrinti jėgas.“
Vagystės ir užpuolimai
Klausiamas, ar pagaliau apsiprato Lietuvoje, žinomas smuikininkas pasišaipė: „O taip, dukart užpultas ir vos neužmuštas, ne sykį apvogtas... Pripratau.“ Nors Martynas nenorėjo knaisiotis po atmintį, vis dėlto trumpai papasakojo šias istorijas.
„Sėdi kokiame nors restorane arba bare, pakabini paltą ar skėtį, o paskui – neberandi. Ant kėdės atkaltės užkabini švarką ir, žiūrėk, iš jo kišenės dingsta mobilusis telefonas. Pakvieti į namus pažįstamų žmonių pažįstamus, ir prapuola daiktai, – apie vagystes pasakojo M.Švėgžda. – Tokių dalykų man nėra nutikę nei Hamburge, nei Paryžiuje.“
Dar liūdniau jam prisiminti, kaip buvo žiauriai sumuštas. „Vienas kraupus įvykis nutiko 2004-aisiais – tais metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Birželio 1-osios vakarą žingsniavau namo iš Švedijos ambasados ir buvau užpultas bei sumuštas. Buvo lūžęs žandikaulis. Vėl gavau į kaulus pernai antrą Kalėdų dieną, kai ėjau iš Pilies gatvės. Tai atsitiko miesto centre, – pasakojo smuikininkas ir rodė randą, likusį prie lūpos. – Vėl siuvo. Atsikandau tokių realijų. Nebenoriu apie tai kalbėti.“
Manau, Amerikoje kasdien bus atradimų. Labai džiaugiuosi, kad likimas lėmė pamatyti pasaulinę intelektualų grietinėlę. Ten iškart pamatys, koks esu. Ko būsiu vertas, tą ir turėsiu, – apie Bostoną pasakojo M.Švėgžda.
O prieš porą savaičių M.Švėgždai nutiko dar vienas nemalonus dalykas dėl to, kad nevertai pasitikėjo kitu žmogumi. „Tai buvo paskutinis spjūvis. Važiavau griežti Kretingos Tiškevičių rūmų žiemos sode ir Klaipėdos „Baroti“ galerijoje. Tariausi su organizatore Beatriče Petrulyte, kurią pažinojau iš intelektualinės bohemos. Po dviejų koncertų turėjau pasirodyti trečiame, bet ji neatsiskaitė ir dingo“, – sakė smuikininkas.
M.Švėgždai apmaudu, nes prieš kelionę į JAV buvo suplanavęs išlaidų: reikėjo pataisyti smuiką ir stryką, įsigyti antrą lagaminą, mat į vieną nebūtų tilpę viskas, ko reikės metus gyventi Amerikoje. „Supratau, kad su Beatriče nebegalime būti draugai, – teigė pašnekovas. – Aš juk tikiu žmonėmis, noriu matyti gera, o kai kurie tuo naudojasi.“
Išsibarstę po pasaulį
Vis dėlto smuikininkas turi didelį būrį bičiulių, tad Lietuvoje vienišas nesijaučia. Tik apgailestavo, jog pastaraisiais metais jiems skyrė per mažai laiko – taip buvo įsisukęs į įvairią veiklą. „Tačiau mano artimiausi draugai – ne čia, o užsienyje, – paaiškino Martynas. – Už pokalbius telefonu gaunu dideles sąskaitas, nes jie gyvena Vokietijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Amerikoje... Negaliu skųstis, per pasaulį draugų turiu daugiau negu rankų pirštų. Ir Lietuvoje sutikau keletą neįtikimų asmenybių. Taigi esu laimingas žmogus. Tikiu Dievą, ir angelai man padeda.“
Vienas iškiliausių muzikantų, su kuriuo teko bendrauti, – buvęs jo dėstytojas, šviesaus atminimo garsus smuikininkas Raimundas Katilius. "Net negaliu apsakyti, kiek daug jis man davė, – tvirtino M.Švėgžda. – Prie mano rašomojo stalo pakabinta R.Katiliaus nuotrauka. Bendrauju su juo mintimis.“
Martynas niekada nepamirš ir Paryžiaus bičiulės – ryškios asmenybės U.Karvelis. Jos įrėminta nuotrauka irgi pakabinta ant sienos smuikininko kambaryje. „Ugnė man sakė: „Tu buvai mano aitvaras, dabar išeidama aš liksiu tavo aitvaras.“ Ji buvo vienintelė mano kultūros diplomatijos mokytoja. Matydavau, kaip per diplomatinį priėmimą Ugnė sugebėdavo susikalbėti ir susitarti su trimis ar keturiais žmonėmis. Būdavau šalia. Surasdavau jai taurelę viskio ir peleninę. Apskritai Paryžiuje Ugnei talkinau, kiek galėjau. Būdamas greta mačiau, kaip ji bendrauja, kokie jos prioritetai, kaip sudomina pašnekovus Lietuvos tema“, – prisiminė M.Švėgžda.
Vynas Paryžiuje, prie Senos
Šį rugpjūtį smuikininkas buvo išdūmęs į taip gerai pažįstamą Prancūziją. Klausiamas, ar pasinaudojo proga atsipūsti nuo darbų ir reikalų, jis sakė, kad per 10 kelionės dienų visko daug patyrė: aplankė Vokietijoje, netoli Prancūzijos sienos, gyvenančius draugus, Burgundijoje paviešėjo pas bičiulę, Paryžiuje bendravo su ten gyvenančiais lietuviais, repetavo su garsiu pianistu Jeanu-Marcu Liusada – žiemą jiedu planuoja trumpam atvykti į Lietuvą ir čia surengti koncertą. „O su žurnalistu Valdu Papieviu nuėjome prie Senos, gurkšnojome vynelį ir kalbėjome – „perkošėme“ šešerių pastarųjų metų gyvenimą“, – šypsojosi M.Švėgžda.
Paryžiuje jis buvo apsistojęs pas vieno buvusio mokinio tėvus. Abu vokiečiai – fizikas ir psichologė. „Anuomet tas mano mokinukas buvo devynmetis, dabar jam – jau aštuoniolika, – sakė kadaise Paryžiuje ilgai gyvenęs smuikininkas. - Jis pasirinko fiziko profesiją, bet kartais ir griežia – savo malonumui.“
Pats M.Švėgžda nesiskiria su smuiku. Kad ir kur būtų, net jei labai užsiėmęs, kasdien, dažniausiai rytais, griežia smuiku po tris su puse valandos. Po visų dienos darbų, o savaitgaliais – ir koncertų, grįžęs namo, kaip sako, griūva miegoti. Lovoje norėtų atsidurti kokią dešimtą vakaro, bet dažniausiai atsigula tik po vidurnakčio. Keliasi – septintą. Rytais ne tik griežia, bet ir mankštą padaro.
Šviesūs provincijos veidai
M.Švėgžda teigė, jog pastaruoju metu gimtinėje buvo tiek daug veiklos, kad visą laiką teko suktis labai spėriai. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kelis kartus buvo išvykęs į užsienį dirbti su studentais, koncertuodamas keliavo po Lietuvą. „Išvažinėjau daug parapijų. Kunigai mielai atidarydavo bažnyčių duris koncertams“, – tvirtino smuikininkas.
Jam labiausiai džiugu, kad per šešerius metus Lietuvoje išmaišė visą kraštą. „Provincijoje sutikau daug nuostabių žmonių. Jie dori, jie – patriotai, jie – mūsų lobis, – kalbėjo M.Švėgžda. – Tikri lietuviai, žinantys, kaip nori gyventi. Su jais užmezgiau geresnį ryšį negu su „mandrais“ miestiečiais. Šie yra butaforinės demokratijos ir pseudokultūros atstovai.“
Devyni mėnesiai
Taigi šią savaitę smuikininkas išvyko į senų demokratinių tradicijų šalį. Fulbrighto stipendijos anketą, kurią turėjo pateikti JAV ambasadai, Martynas pildė prieš praėjusias Kalėdas. Todėl jis juokėsi, kad kelionė į JAV – tarsi išnešiotas kūdikis, nes rengtasi jai devynis mėnesius. Ta stipendija skirta dėstyti Bostono universitete. Darbas su studentais irgi truks devynis mėnesius. Smuikininkas dar išlaikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, mat Amerikoje gali tekti pačiam sėsti prie automobilio vairo.
M.Švėgždos darbovietė tebėra LMTA. Šią aukštąją mokyklą jis vadina namais. Tam laikui, kurį praleis Amerikoje, muzikas paėmė kvalifikacijos kėlimo atostogas. Kai priminiau, kad LMTA gaudavo mažą atlyginimą, smuikininkas retoriškai paklausė: „O kas gauna didelį?“ Jis prisidurdavo koncertuodamas. Dažnai sulaukdavo kvietimų griežti per vieną ar kitą renginį, festivalį. Muzikuodavo beveik kiekvieną savaitgalį, išskyrus pastarąjį mėnesį, kai daug laiko turėjo skirti kelionės į Ameriką reikalams.
Ir dalytis, ir semtis
„Galimybė dirbti Bostone, kurį galima vadinti pasauline universitetų sostine, nes ten yra keliolika aukštųjų mokyklų, man – didžiausias šansas“, – pabrėžė pašnekovas. Dėstydamas Bostono universitete M.Švėgžda iš įvairių pasaulio kraštų mokytis atvykusius studentus supažindins su XX amžiaus lietuvių ir rusų kompozitorių muzika. Mūsiškius jis apibūdino taip: „Tyras ir beribis Balys Dvarionas, kuris buvo geras mano močiutės draugas, neįtikimai nuoširdus ir mistinis Eduardas Balsys, elegantiškas ir šiek tiek padūkęs Vytautas Barkauskas, susimąstęs ir paniręs į gelmes Osvaldas Balakauskas. Tai aukščiausio lygio muzikinė kultūra.“
M.Švėgžda tvirtino vykstantis į JAV ir dalytis, ir semtis. Jam įdomu, kaip ten funkcionuoja aukštosios mokyklos, kaip organizuojamos studijos, kokie reikalavimai, dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai. „Žinau, kaip yra Europoje – Lietuvoje, Danijoje, Norvegijoje, Italijoje. Dabar pirmą kartą susidursiu su Amerikos muzikine, intelektualine, akademine visuomene, – kalbėjo lietuvis. – Viešpatie, kas gali būti geriau?!“
Tėvo darbų aplankas
Iš pradžių M.Švėgžda apsistos pas pianistę Gintę Čepinskaitę. „Ji buvo mano pirmoji kamerinės muzikos partnerė, – sakė smuikininkas. – Gintė laimingai ištekėjusi, augina tris vaikus.“ Vėliau jis Bostone susiras būstą.
Iki tol M.Švėgžda tris kartus lankėsi JAV. Koncertavo, bendravo su išeiviais, tad turi ten gerų pažįstamų ir bičiulių. Ir idėjų, ką gero nori nuveikti šį kartą. Bostone jis ketina surengti Lietuvos tūkstantmečio paminėjimą. Tikisi, jog pavyks pakviesti baleto šokėjus Eglę Špokaitę ir Martyną Rimeikį, kad Amerikos žiūrovams parodytų kurią nors savo programų. Į kelionę pasiėmė šviesaus atminimo tėvo, garsaus dailininko Algimanto Švėgždos, jam dovanotų darbų aplanką. Eksponuos juos Bostone, vėliau – Londone. „Jokių Lietuvos institucijų neprašiau tėvo kūrinių, su mama atrinkome man dovanotųjų“, – pridūrė Martynas.
Versti kitą puslapį
„Manau, Amerikoje kasdien bus atradimų. Labai džiaugiuosi, kad likimas lėmė pamatyti pasaulinę intelektualų grietinėlę. Ten iškart pamatys, koks esu. Ko būsiu vertas, tą ir turėsiu, – apie Bostoną pasakojo M.Švėgžda. – Lietuvoje netrūko vietinio pavydo, paskalų, baimių, intrigėlių... Tokioje terpėje žmonės negali būti laisvi. O aš, pažįstantis Vakarų Europą, pripratęs elgtis kitaip.“
Smuikininkui svarbu, kad Amerikoje jis bus Lietuvos kultūros atstovas. „Jei Dievulis man davė gabumų, galiu ir savo šeimai, ir savo Tėvynei padaryti ką nors gera. Tokia bus mano misija, – teigė M.Švėgžda. – Užtenka Lietuvai daryti gėdą nusikaltimais užsienyje. Dabar reikia versti kitą puslapį. Kad ir kur būsi, dirbsi Lietuvos naudai, jei darysi gera.“
