Ar visais laikais buvo puošiamasi einant į teatrų premjeras? Kas tai nulėmė?
Kiekvienas laikmetis turi savo aprangos taisykles, kai kurios iš jų – nerašytos, bet labai aiškios. Vienaip buvo puošiamasi XIX a., kitaip – XX a. pradžioje ar viduryje, sovietmečio operos lankymo tradicijos skiriasi nuo šių dienų ir t.t.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo aiškiai apibrėžta, kas kokiai progai tinka, ką ir kur galima dėvėti, o ko ne. Visi žinojo taisykles, kaip turi rengtis, ir tų taisyklių paisydavo. Mada, nors ir atrodo vėjavaikiška, yra mūsų gyvenimo būdo, ekonomikos, kultūros, istorijos ir net klimato sąlygų atspindys. Visi įvykiai atsispindi madoje, nes drabužiai nėra atsieti nuo gyvenimo.
Operos ir baleto teatras visuomet buvo prestižinė vieta, į kurią puošiamasi, jau nekalbant apie premjeras. Į premjerinius spektaklius visose šalyse susirinkdavo elitas, tai būdavo išskirtinė proga pasipuošti. Buvo aiškiai apibrėžta, kaip turi atrodyti vyras, o kaip – moteris. Įprasta, kad į teatrą einama vilkint tik išeiginį, proginį, vakarinį kostiumą, moterys paprastai vilkėdavo puošnias vakarines sukneles. Neretai jas moterys siūdindavosi tik tam vienam vakarui.
Tarpukario Lietuvoje netgi nuotraukoms žmonės specialiai rengdavosi, puošdavosi. Valstiečiai fotografavimuisi apsirengdavo taip, kaip šiandien žmonės net į operą nebevaikšto. Toks noras puoštis suprantamas ir paaiškinamas: pramogų ir švenčių buvo mažai, atvaizdai nuotraukose išlikdavo ilgai, tad aprangai buvo teikiamas didžiulis dėmesys.
Paradoksalu, kad gyvename laikais, kai kiekviena diena atrodo tarsi šventė. Progų pasipuošti turime vis daugiau, tačiau puoštis norime vis mažiau...
Gyvename vadinamojo post-postmodernizmo laikais, antropoceno epochoje, metaglobalizme, virtualiuose pasauliuose, kai viskas persimaišę, fragmentuota, praranda savo vertes. Švenčių nebesureikšminame, tad ir pastangų puoštis nebededame. Megztinių pasitaiko ir Metropoliteno operoje – ten daug turistų. Tačiau jei operos premjera nebėra šventė, jei vestuvės – nebe šventė, tai kas tada yra šventė? Kada ir kur tinkama proga švęsti ir puoštis?
Pastebiu, kad jaunimui nėra artimas vakarinis aprangos stilius. Gal todėl, kad retai būna progų pasipuošti (dažniausiai tai – mokyklinės išleistuvės), kai reikia laikytis kokių nors aprangos taisyklių. Iš patirties žinau, kad jaunam žmogui šiandien reikia priminti, kaip dera rengtis į teatrą ar kitomis progomis, paskatinti puoštis. Juk būtent jaunoji karta atneša visas naujoves į madą. Vis dėlto daugumai jaunuolių šiandien klasikinis, vakarinis aprangos stilius atrodo kaip raketų mokslas, nors tai atspirtis ir pagrindas daugumai kitų stilių. Ir kol virtuali realybė dar visiškai mūsų neužvaldė, klasikiniai ir vakariniai drabužiai vis dar populiarūs visame pasaulyje.
Dabar juokinga prisiminti, bet aš pati jaunystėje, kaip ir dauguma mano draugių, į Operos ir baleto teatrą nešdavausi maišelyje batelius persiauti – tai būdavo savaime suprantama. Šiandien to nebematome ir nebereikia, tačiau galime siekti susikurti šventę sau ir suteikti naujos prasmės nuvertintiems įvykiams, ypač operos premjeroms.
Daugelis, išgirdę apie aprangos kodą black tie, net susigūžia...
Pastebiu, kad nurodytas aprangos kodas žmones suvaržo, įspraudžia į rėmus, o juk niekas nenori, kad apranga taptų galvos skausmu. Tokie kodai ypač gąsdina žmones, kurie negali sau leisti išlaidų prabangiai aprangai: kuo vienas prašmatniau išsipuošęs, tuo kitas prasčiau jaučiasi. Bet griežtas black tie turi ir daugiau kliūčių prigyti mūsų visuomenėje: tai laiko sąnaudos, siekiant rasti tinkamą aprangą, oro sąlygos – prie smokingo reikia tinkamų viršutinių rūbų, avalynės ir kt. Todėl šiais laikais aprangos kodai yra sušvelnėję, nebe tokie griežti, leidžiama juos savitai interpretuoti, pritaikyti prie savo asmenybės ir gyvenimo būdo. Sutartiniu atveju į black tie galima žiūrėti kaip į proginę aprangą: išeiginis (tamsus) kostiumas vyrams, moterims – kokteilių suknelė arba išeiginis kelnių ar sijono komplektas. Manau, tokia užduotis kiekvienam įveikiama.
Socialinė atskirtis Lietuvoje vis dar didžiulė, tad demonstruoti savo turtus per aprangą – prasto skonio ženklas. Man kur kas priimtinesnis skandinaviškas stilius, kai turtai visai nedemonstruojami (šypsosi). Empatijos, atjautos, solidarumo su aplinka Lietuvoje vis dar labai trūksta. Todėl puošiantis vertėtų pagalvoti, kaip jausis kiti žmonės šalia jūsų, ar jų nevaržys perdėta prabanga ir ar patys nesijausite suvaržyti.
Fotogalerija:
Operos ir baleto teatras galėtų būti ta vieta, į kurią puošiamasi ne tik per premjeras. Kaip derėtų rengtis?
Svarbiausia, kad žmogus gerai jaustųsi aplinkoje ir tarp žmonių, kurie jį supa. Man atrodo, kad Operos ir baleto teatras yra ta vieta, kurioje visų kartų ir socialinių sluoksnių žmonės jaučiasi gana jaukiai. Gal black tie griežtai reikalauti nė neverta, nes daugeliui tai būtų nepriimtina, pakaktų ant bilietų ar kvietimų nurodyti „Vakarinė apranga“. O vakarinė apranga jau leidžia improvizuoti. Tiems, kurie neketina investuoti į naujus prabangius apdarus, patarčiau išsitraukti iš spintos gražiausius, puošniausius turimus drabužius, juos išvalyti, įsitikinti, kad jie tinkamo dydžio, ir būsite pasiruošę. Nebūtina vilktis ilgos vakarinės suknelės atvirais pečiais – pakaks išeiginės. Tinka ir puošnesnis kelnių kostiumas, švarkas, palaidinė – viskas, kas nekasdieniška. Teatre gali puikiai nuskambėti ir keisti aksesuarai, kurių nesiryžtate derinti kasdien. Būtinai – švarūs bateliai ir batai, o tai mūsų klimato sąlygomis neretai tampa iššūkiu. Jeigu einama poroje, apranga turėtų derėti tarpusavyje, atliepti vienas kitą. Jei jūs – su vakarine suknele, o jūsų partneris – su džinsais ir džemperiu, nejaukiai jausitės abu.
Bet kuriuo atveju raginu į operos ir baleto teatrą pasipuošti. Žinoma, teatras laukia visų, tačiau pagerbkime kitus savo apranga. Nes puoštis – tai visų pirma vidinė nuostata. Pasipuošdami parodome pagarbą atlikėjams, teatrui ir kitiems žiūrovams. Ir patys geriau jaučiamės. Šia prasme mada gali sukurti stebuklą.
Kvieskime džiaugtis gyvenimu, juk viskas taip laikina ir trapu. Kartais sau primenu, kad verta švęsti šventes ar puoštis jei ne dėl savęs, tai iš pagarbos tiems, kurie tos galimybės neturi. Prisimenu savo protėvius, senelius, kurie kovojo už šalies ateitį, už galimybes būti laisviems ir švęsti gyvenimą. Taigi traukime iš spintų, ką turime geriausio, ir puoškimės!
