21-eri Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui – daug ar mažai?
Pakankamai nedaug, mūsų orkestras dar jaunas. Jame yra nemažai žmonių, šiek tiek jaunesnių negu aš, yra ir daug jaunesnių. Kai kūrėsi orkestras, man buvo 28-eri, o daugumai muzikantų buvo 23–24 metai. Tada juk ir vadinomės Lietuvos valstybiniu jaunimo simfoniniu orkestru. Paskui šiek tiek subrendome ir pakeitėme pavadinimą.
Šiaip visais sezonais, ne tik jubiliejiniais, stengiamės paruošti ypatingas ir įdomias programas, kad mūsų publika mūsų nepamirštų ir kad negalvotų apie krizes ir blogus dalykus. Žmonės turi būti optimistai, turi svajoti, galvoti apie ateitį ir sieti su ateitimi tam tikras viltis. Manau, kad muzika padeda tai daryti.
O ar galite prisiminti gražiausius orkestro laikus?
Žinoma. Ko gero, kaip ir visai šaliai, tai buvo 1989-ieji, kai kūrėsi orkestras. Atgimimo laikotarpiu visi daug svajojome, daug vylėmės. Aišku, vėliau tos viltys pasikeitė, kasdieniniai rūpesčiai jas užgožė. Dabar daug žmonių į gyvenimą žiūri ne taip optimistiškai, kaip žiūrėjo prieš porą metų, o juo labiau ne taip, kaip prieš dvidešimtmetį. Tam įtakos, aišku, turi visos ekonominės krizės, valdžios, žiniasklaidos skleidžiamos mintys, viešoji nuomonė. Prieš 20 metų viltys buvo siejamos su iš tiesų prasmingais dalykais, mes juk siekėme nepriklausomybės. Dabar mes užmirštame, kad turime tą nepriklausomybę.
Simfoninis orkestras turi keletą dirigentų. Kaip vyksta darbas, pasidalinimas, kas kada diriguos?
Sezono planavimas prasideda prieš keletą metų iki jo pradžios. Aš dažniausiai diriguoju sezono pradžios, pabaigos, orkestro gimtadienio, naujametinius koncertus, dar keletą koncertų sezono metu. Kitus koncertus diriguoti kviečiu kitus dirigentus.
Aš esu orkestro vadovas ir dirigentas, dėl to visa meninė pusė daugiausia priklauso nuo manęs. Tam kad publikai būtų įdomu, turi būti skirtingi dirigentai, solistai, programos. Reikia, kad jos būtų įdomios skirtingiems žmonėms, bet kartu jos įdomios turi būti ir patiems muzikantams. Be to, programos turi auklėti publikos skonį, kartu kartais reikia truputį pataikauti publikai, jos skoniui. Tačiau mes nežiūrime tik reitingų, nepataikaujame tiek daug, kaip, pavyzdžiui, komercinės televizijos. Jeigu vien tik publikos skonio žiūrėtume, ko gero, negrotume rimtų simfonijų.
Ar su orkestro nariais jus sieja tik darbiniai klausimai, o gal per tiek metų esate tapę artimais draugais?
Daugiausia, aišku, tik darbiniai reikalai. Tačiau yra orkestre ir tokių muzikantų, su kuriais kartu mokėmės. Yra ir draugų: per dvidešimt metų visko būta. Yra ir tokių muzikantų, su kuriais aš anksčiau draugavau, paskui jie išėjo kitur groti. Kažkas atėjo į mūsų orkestrą ir paskui su jais mes pasidarėme draugai. Bet daugiausia su muzikantais sieja tik darbiniai santykiai. Juk su šimtu žmonių draugauti savo darbe ir dar būti orkestro vadovu nepavyktų, manau, nei vienam. Žmonės yra skirtingi, jie turi skirtingus interesus: vienam kaip vadovas patinki, kitam pasakai griežtesnį žodį ir tai nepatinka. Orkestras yra gyvas didžiulis organizmas, kuris keičiasi, ir tie santykiai taip pat keičiasi.
Esate dirigavęs žymiems pasaulio orkestrams, kartu su jūsų orkestru dainavo ar grojo ne viena pirmo ryškumo žvaigždė. Su kuo pačiam lengviausia, smagiausia dirbti?
Išvažiuoju ir koncertuoju labai daug. Ilgai dirbau Latvijoje, Estijoje, ir Malmo teatre, ir Didžiajame teatre, ir Gioteburgo teatre dirigavau. Dirbau su Vokietijos, Rusijos, Suomijos orkestrais. Taip pat aš esu Novosibirsko orkestro vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas. Manau, kad būtent ten orkestras yra labai aukšto meninio ir profesionalaus lygio. Nors iki Novosibirsko labai toli skristi, bet šio orkestro muzikantai su tokiu pasitikėjimu, su tokia meile žvelgia į muziką, kad man labai malonu ten dirbti.
Kaip manote, ar lietuviai pakankamai brandūs rimtajai muzikai?
Taip. Niekada negaliu kaltinti publikos, nes mes jai dirbame. Mes, muzikantai, esame todėl, kad esame reikalingi publikai. Jeigu publikai kažkas nepatinka, reiškia, kad ne ji kalta, o mes patys.
O Lietuvoje pakankamai vietų, kur galima išgirsti tą rimtąją muziką?
Nepakankamai. Yra vietų Vilniuje, kur grojama tokia muzika – Kongresų rūmai, Filharmonijos salė, Nacionalinis operos ir baleto teatras. Tačiau tam, kad išgirstum visą simfonijos ar spektaklio gražų skambesį, tokios vietos nėra. Pagal akustiką Lietuvos salės neatitinka pasaulinių standartų, jos nepagražina muzikos. Muzika skamba gražiau ten, kur yra erdvės. Pas mus akustika galėtų būti geresnė, operos ir baleto teatre jos praktiškai visai nėra. Filharmonijoje akustika gera, tik salė yra per maža, kad ten grotų simfoninis orkestras. Statyti naują salę reikėjo jau seniai.
Esu skaičiusi, kad esate šeimos žmogus, tačiau labai daug dirbate. Kaip pavyksta tai suderinti?
Greičiau norėčiau būti šeimos žmogus, o ne esu. Mažai būnu namie, bet man labai patinka mano šeima, mano vaikai, visa ta namų atmosfera. Vis dėlto nuolat graužiu save, kad per mažai laiko skiriu vaikams.
Jūsų dukterys taip pat pasuko muzikos keliu. Dažnai tėvai žinodami savo profesijos sunkumus bando atkalbėti vaikus nuo to. Kaip buvo jums?
Tada buvau jaunas ir neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Bet žinau, kad jeigu šeima augina vieną vaiką ir vienas iš tėvų muzikų visiškai pasišvenčia to vaiko lavinimui, vaiką galima padaryti profesionaliu muzikantu. Tačiau tam reikia labai pasišvęsti, kasdien skirti nemažai laiko.
Bet kai yra vaikų daugiau, kaip, pavyzdžiui, dabar mūsų šeimoje yra keturi vaikai, to, aišku, nepavyksta padaryti.
Tada, kai dukterys rinkosi muzikių kelią, aš sau neuždaviau ir net nekėliau klausimo, ar jos gali būti geromis muzikėmis. Dabar aš tokį klausimą sau užduodu. Ir ne visada į jį teigiamai atsakau.
Tačiau dukterų aš neatkalbinėjau. Muzikanto kelias yra puikus, ši profesija teikia labai daug džiaugsmo, bet taip pat suteikia ir labai daug nerimo dėl ateities. Jeigu iš tikrųjų muzikantas nori būti solistu, tai jo kelias tikrai nebus lengvas.
Kiek mažiau nei po mėnesio švęsite 50-metį. Ar dirigentui tai jau kūrybinė, profesinė branda?
Ačiū Dievui, kad dirigento profesija yra tokia, kuri nepriklauso nuo amžiaus. Ji priklauso nuo supratimo, proto, talento, valios, profesionalumo, artistiškumo, tam tikros režisūros ir daugelio kitų dalykų. Tačiau ši profesija nepriklauso nuo fizinių faktorių, kaip kokiam smuikininkui, solistui ar baleto šokėjui. Kol dirigentas yra šviesaus proto, tol jis gali diriguoti. Yra dirigentų ir 90-mečių. Svarbu, kad žmogus suprastų, kur jis yra, kad jis nebūtų visai suvaikėjęs, o jo protas suminkštėjęs.
Dirigento profesija yra antrosios gyvenimo pusės profesija ir, manau, kad 50 metų dar nėra dirigentinė branda. Galvoju, kad tai puikus šansas man dar vystytis į priekį, tobulėti.
Ar yra dirigentų, kurie jums yra pavyzdžiai?
Aišku, kad yra. Kai dar mokiausi, dar buvo gyvas Jevgenijus Mravinskis, Peterburgo filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas. Aš mačiau jį gyvą, jo koncertus – labai talentingas, įdomus žmogus. Įspūdis šių koncertų man buvo labai didelis.
Aišku, imponuoja ir H. von Karajanas, ir W.Furtvengleris, ir L.Bernstainas, ir G.Solti, ir J.Svetlanovas. Taip... Ačiū Dievui, pasaulis davė labai daug įdomių, talentingų ir įspūdingų dirigentų.
Šiuo metu dalyvaujate „Chorų karų“ projekte – teisėjaujate. Kas paskatino eiti į televizijos šou?
Tai nėra visiškai komercinis projektas. Jis susietas su muzika, su chorais. Aišku, tai ne visai akademinis choro suvokimas, tačiau projektas spalvingas, įdomus, nuotaikingas, gražus. Jis nėra toks tuščias kaip kitos komercinių televizijų laidos. Į tokias laidas aš neičiau. Na, o „Triumfo arka“, „Šok su manimi“, „Chorų karai“ yra kitokio pobūdžio muzikiniai projektai.
