Turbūt kai kurie tėvai pastebėjo, kad jų vaikai, suvalgę pakelį guminukų ar ryškiai mėlynais grūdeliais apibarstytų bandelių, tiesiog ,,lipa sienomis”. Dauguma tėvų kaltina saldumynuose esantį cukrų, rašo ,,Los Angeles Times”.
Tačiau kai kurie mokslininkai mano, kad dirbtiniai dažikliai gali turėti daug didesnį poveikį vaikų elgesiui. Keliose pasaulio valstybėse yra organizacijų, kovojančių prieš šiuos abejotinus maisto ingredientus.
Vienų tyrimų metu buvo pastebėta, kad vaikų grupės, kuriai buvo reguliariai duodamas maistas su dirbtiniais dažikliais, aktyvumas padidėjo. Tuo tarpu tiems vaikams, kuriems buvo duodamas pakaitalas be dažiklių, tokių simptomų nepastebėta.Liepos mėnesį Europos Parlamentas priėmė nutarimą, pagal kurį maisto produktai, turintys dažiklių, ženklinami etiketėmis, įspėjančiomis apie neigiamą poveikį vaikų aktyvumui ir dėmesio koncentracijai.
Tokių veiksmų paskatino imtis ir 2007 m. medicinos žurnale „Lancet“ paskelbta studija, kurios išvadose rašoma, jog maisto dažai net ir ypatingu aktyvumu nepasižyminčius vaikus verčia elgtis keistai.
Tyrimai nepagrįsti?
Maisto ir vaistų ekspertas Rogeris Clemensas sako, kad šie tyrimai yra intriguojantys, tačiau jiems pagrįsti dar trūksta klinikinių duomenų. Vis dėlto yra nemažai psichologų ir maisto produktų mokslininkų, kurių tokios hipotezės neįtikina.
JAV Maisto ir vaistų departamentas (MVD) laikosi pozicijos, kad devynios leistinos maisto dažų spalvos yra toleruotinos, jeigu kiekvienos tokios maisto partijos siuntos sudėtis yra sertifikuojama specialistų.
Nors MVD teigia, jog nėra jokių mokslinių įrodymų apie maisto dažiklių ir vaikų hiperaktyvumo ryšį, stebėtojų grupės ir kai kurie mokslininkai prieštarauja tokiai JAV tarnybos nuostatai.
Vienų tyrimų metu buvo pastebėta, kad vaikų grupės, kuriai buvo reguliariai duodamas maistas su dirbtiniais dažikliais, aktyvumas padidėjo. Tuo tarpu tiems vaikams, kuriems buvo duodamas pakaitalas be dažiklių, tokių simptomų nepastebėta.
JAV Viešųjų interesų mokslinio centro direktoriaus Michaelo Jacobsono žodžiais, 30-50 metų senumo tyrimai yra pasenę, o šių dienų standartų kartelė yra pakelta daug aukščiau. Todėl naujausių tyrimų autoriai gali pagrįstai teigti, kad maisto dažikliai turi šalutinį poveikį.
Dauguma senesnių neigiamo dažiklių poveikio tyrimų rėmėsi silpna metodologija, todėl tokios studijos nesusilaukė didesnio dėmesio.
Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai atliko nemenką darbą ir apie maisto dažus atskleidė nemažai intriguojančių faktų.
Southampton universitetas 2003 m. atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 277 trejų metų vaikai. Pirmąją savaitę jiems buvo sudaryta dieta, kurios metu vaikai gaudavo maistą be dirbtinių dažiklių ir konservantų.
Per kitas tris savaites vieni trimečiai gaudavo maistą su dirbtiniais maisto priedais, o kiti – be. Mokslininkai ir tėvai nežinojo, kurie vaikai valgė maistą su dažikliais, o kurie – be jų.
Šio eksperimento rezultatai parodė, kad sveiką maistą valgiusių vaikų hiperaktyvumas sumažėjo. Priešingas poveikis pasireiškė tiems, kurių dietoje buvo dirbtinių maisto dažiklių ir konservantų. Tai paaiškėjo atlikus tėvų apklausą.
Uždraudė kenksmingus dažiklius
Šio tyrimo pagrindu 2004 m. Velso mokyklos savo valgyklose uždraudė maisto gamyboje naudoti kenksmingus dažiklius.
Prieš metus Didžiosios Britanijos Maisto standartų agentūra užsakė pakartoti tokį patį tyrimą. Eksperimente dalyvavusių vaikų tėvai pastebėjo, kad reguliariai gaunantiems maisto dažiklių ir konservantų mažamečiams pasireiškė koncentracijos sutrikimai, padidėjęs nekantrumas, nerimas ir nuolatinės veiklos poreikis.
M. Meskino teigimu, atlikti tyrimai nėra visiškai tikslūs, kadangi skirtingi dažikliai gaminami iš skirtingų žaliavų, todėl jų poveikis smegenims negali būti vienodas.Remdamasi šio eksperimento rezultatais, D. Britanijos Maisto standartų agentūra pareikalavo, kad maisto gamintojai iš savo produkcijos pašalintų tyrime naudotus dirbtinius dažiklius.
Tuo tarpu profesorius Markas Meskinas teigia, jog nėra reikalo visiškai uždrausti minėtus maisto dažus dėl „neypatingai reikšmingo“ jų poveikio vaikų elgesiui. „Dažiklių vartojimas nepaaiškina visų probleminio vaikų elgesio priežasčių,“ – sakė jis.
M. Meskino teigimu, atlikti tyrimai nėra visiškai tikslūs, kadangi skirtingi dažikliai gaminami iš skirtingų žaliavų, todėl jų poveikis smegenims negali būti vienodas.
Janice Markham, auginanti du vaikus, išgirdusi apie minėtas mokslininkų išvadas, teigia pakeitusi savo apsipirkimo įpročius.
„Dabar skaitau visą informaciją, pateiktą ant pakuotės. Jei tik galiu, vengiu maisto su dirbtiniais dažikliais,“ – sakė moteris.
J. Markham ir kiti susirūpinę tėvai netgi linkę mokėti papildomai už produktus, kurie pagaminti iš natūralių žaliavų.
Kai kurie maisto gamintojai, tokie, kaip „Kraft“, jau siūlo pirkėjams specialias produktų linijas be maisto dažiklių ir konservantų.
Nors mokslininkai įsitikinę, jog dirbtinius maisto dažus galima pakeisti natūraliais, gamintojams tai reikštų didesnes sąnaudas, o pirkėjams – didesnes kainas. Vis dėlto žmonių, pasiryžusių už sveiką maistą mokėti šiek tiek daugiau, netrūktų, kadangi kainų pokytis būtų palyginti nedidelis.
