Susitikti mėginome ne vieną mėnesį – tai dienas leidi Vokietijoje pas šeimą, tai koncertuoji ar lakstai iš susitikimo į susitikimą.
Tiesiai pasakysiu: džiaugdavausi, kai tau paskambinus vis atsirasdavo kokių reikalų (juokiasi). Niekada neturėjau svajonės patekti į spaudos puslapius. Nebent... Pameni, iš Lenkijos veždavo tokį žurnalą „Bravo“, kurio viduje būdavo įsegtas grupės ar atlikėjo plakatas. Kažkada vaikiškai svajojau, kad ir mano plakatas atsidurtų panašiame žurnale. Pradėjus eiti lietuviškai „Ausiai“, ta svajonė išsipildė. Negana to – net keletą sykių: giminaičius turbūt visus plakatais aprūpinome (juokiasi).
Grupė „Biplan“ gyvuoja bemaž septyniolika metų – kaip per šitiek laiko nenusibosti nei publikai, nei vienas kitam?
Visi esame gerokai vyresni nei trisdešimties, bet širdyje turbūt vis dar jaunuoliai, jei sugebame groti ir keturiasdešimtmečiams, ir septyniolikmečiams. Parakas mumyse nesudrėkęs – jis sausas ir vis dar dega, o jei neturėtume ką pasakyti, neitume į sceną ir negrotume. Be to, vienintelė priežastis, dėl ko vis dar egzistuoja grupė „Biplan“, yra draugystė. Jei būtume tik kolektyvas, kuris susirenka ir pagroja, septyniolika metų greičiausiai nebūtume ištempę.
Parakas mumyse nesudrėkęs – jis sausas ir vis dar dega, o jei neturėtume ką pasakyti, neitume į sceną ir negrotume.
Per tuos metus buvo visko: ir gerų, ir prastesnių momentų, krizių. Viena tokių – kūrybinė – mus ištiko prieš kokį dešimtmetį. Tada dvejus metus beveik nieko nedarėme. Bandėme ką nors naujo sukurti, tačiau idėjos buvo niekinės – „čakros“ užsivėrė, minčių nebuvo.
Tylėjome, bet į studiją repetuoti ėjome, daužėme galvas į sieną – žinojome: jei nuleisime rankas, gitarėles padėsime į kampą, grįžę po pusmečio ir nupūtę nuo jų dulkes greičiausiai vis tiek nieko gero nesukursime. Kas nors gero į galvą gali šauti tik tada, kai ją gerai padaužai (juokiasi).
Dveji metai tylos žmonėms, gyvenantiems iš muzikos, – ne per didelė prabanga?
Gyvenimo būdas, kai nelabai žinai, kas bus rytoj ar po mėnesio, mums visada buvo įprastas. Nesame vargšeliai ir mūsų veikla atneša šiokio tokio pelno, bet jis nėra stabilus. Vieną mėnesį gali sau leisti ne tik už butą sumokėti, bet ir į Ameriką nulėkti apsipirkti (tai visiškai nereiškia, kad kada nors taip ir darėme!), o kitą, žiūrėk, sėdėsi prie stalo ir mąstysi: „Štai ir vėl – makaronai.“ Ką padarysi – toks gyvenimas! Į pinigus, kaip ir į daug ką, reikia žiūrėti gana filosofiškai.
Galbūt netektų galvoti, kas bus už mėnesio, jei kadaise būtumėte pasinaudoję galimybe išplaukti iš plačiuosius Rusijos pramogų verslo vandenis?
Iki šiol turime tokių galimybių ir užmojų, bet kalbėti, kol nieko konkretaus nenuveikta, nelabai norisi. Pasakysiu tik tiek, kad „frontas“ Rusijoje gyvuoja: mūsų kariai ten sėdi, apsiginklavę ir laukia savo valandos (šypsosi).
Prieš pusketvirtų metų vedei ir iš pašėlusio vaikinuko su gitara tapai rimtu vyru. Sukūrus šeimą, požiūris į muziką, kūrybą keitėsi?
Žinoma! Santuoka – tai nauji, nepatirti jausmai, kitas gyvenimas ir naujos jo spalvos. Gimus Amelie, gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis, jis tapo visiškai kitoks – kitos mintys, kiti išgyvenimai, kitokia atsakomybė. Tačiau visa tai man nebuvo jokia staigmena: prie šeimos kūrimo, dukros gimimo artėjau sąmoningai, nors ir žinojau, kad daug kas mano gyvenime keisis. Nežinojau, kokia bus atsakomybė, bet jos norėjau. Kai gyvenimas vertėsi, tam jau buvau pasiruošęs. Teliko mėgautis naujomis spalvomis. Žodžiais to papasakoti neįmanoma, todėl laimė, kad turiu kūrybą...
Eva su dukrele Amelie daugiau laiko praleidžia Vokietijoje, o tu nuolat turi reikalų čia. Neapmaudu, kad dukra auga, keičiasi, o tu tą ne visuomet matai?
Vokietija nėra toli: sėdu į lėktuvą ir po trijų valandų būnu kituose savo namuose. Arba trys valandos – ir vaikas su mama jau čia. Dėl to, kad tenka pabūti ir vienur, ir kitur, yra vienodai faina ir sunku. Manau, šie dalykai vienas kitą kompensuoja. Visai neblogai, kai vaikas neužsisėdi vietoje, mato daugiau nei jo bendraamžiai, kurie gyvena Lietuvoje ir lanko darželius. Be to, su Amelie praleidžiame tikrai daug laiko: kai susitinkame, vienas kito nepaleidžiame ištisas dienas.
Per tuos metus, kai gyvenu tarp Lietuvos ir Vokietijos, pasidariau žiauriai punktualus. Anksčiau vėluoti dešimt minučių man buvo tas pats, kas visiškai nevėluoti.
Kas nors būtinai paklaus: „O kam gyventi atskirai?“
Mes negyvename atskirai, visi trys labai daug laiko praleidžiame kartu! Vokietija – Evos namai, ten ji gyvena daugiau nei pusę savo amžiaus. Ten įsikūrę ir Amelie seneliai, todėl tenka laviruoti tarp dviejų šalių. Nemanau, kad kada nors emigruosiu į Vokietiją, nors ši šalis man patinka. Apie ją yra pačių įvairiausių stereotipų, tokių pat kaip apie Rusiją – kad ten meškos laksto gerdamos degtinę, ar Lietuvą – kur žmonės avi klumpes ir valgo vien cepelinus. Na, o vokiška tvarka ir punktualumas išties egzistuoja. Ir geriausia tai, kad per tuos metus, kai gyvenu tarp Lietuvos ir Vokietijos, pasidariau žiauriai punktualus – pats stebiuosi, nes anksčiau vėluoti dešimt minučių man buvo tas pats, kas visiškai nevėluoti.
Kažkada sakei: kad ir kiek metų būtų vyrui, jis visada liks vaikas ir jam visada reikės moters globos...
Manau, vyras neturi jokių šansų suaugti. Kartais net pačiam būna juokinga matyti, kokie vaikiški dalykai vyrams tampa žiauriai svarbūs. Juk nepaprastai svarbu kiekvieną pirmadienį eiti su draugais žaisti futbolo! Bėgioji po aikštelę ir visiškai nesvarbu, dvidešimt, keturiasdešimt ar penkiasdešimt penkeri tau! Ir bucus reikia nusipirkti būtent tokius, kokius avi Lionelis Messi, nors žinai, jog žaisi purvyne, o Messi – geriausiose pasaulio aikštėse. Arba reikia bucų kaip Wayne’o Rooney, nors tau visiškai užtektų batų už šimtą litų! Ir nusiperki, nes tau jų be galo REIKIA! Išmintingos moterys dėl to nepyksta, o neišmintingos... Tegul pyksta – su neišmintingomis mes neprasidedame (juokiasi)...