„Pirmąją šeimyninę eglutę papuošiau baltai. Kaime eglę puošdavome margai, o dabar keičiasi skonis, norisi kažko kitokio. Kaime eglė taip ir lieka tokia spalvota, o Vilniuje balta ir prie interjero puikiai tinka. Man ši spalva asocijuojasi su sniegu, kurio pastaraisiais metais iškrenta tiek nedaug, be to, ji atspindi žiemą, pakelia nuotaiką. Kuria šventę“, – besidžiaugdama egle Žmonės.lt pasakoja K.Zvonkuvienė.
Dainininkė atskleidė, kad šįmet eglę papuošė be Deivydo pagalbos – norėjo nustebinti: „Puošiant eglutę norisi pajausti atitinkamą nuotaiką – negali jos puošti, nes reikia. Deivydas išvažiavo į darbą, o aš pagalvojau, kad puošti ją būtų pats laikas. Pranešiau Deivydui, kad papuošiau, o jis, pasirodo, norėjo man staigmeną padaryti – turėjau kelioms dienoms išvažiuoti ir grįžusi ją papuoštą surasti. Jis norėjo nustebinti mane, o aš nustebinau jį. Bet juk moterys visad ne tik galvoja, bet iškart ir daro.“
K.Zvonkuvienė juokiasi prisiminusi, kaip Kalėdoms ruošdavosi gyvendama tėviškėje. „Namuose laimė puošti eglutę visada atitekdavo man. Net eidavau į mišką ir pati ją nusikirsdavau, kartais – net kelias atitempdavau!” – atskleidė.
Prisimena ir vieną nuotykį: „Buvo prisnigę iki ausų, o aš vis tiek ėjau kirsti eglės. Ją bekertant atsiskyrė kirvis nuo koto – kirvis nulėkė kažkur tolyn, rankose liko tik kotas. Poros metrų spinduliu tose pusnyse kirvio ieškojau, rankomis krapščiau sniegą – juk namuose būčiau gavusi pylos! Ir radau! Vis prisimenu tą istoriją – buvo ir linksma, ir pikta. Daugiau niekad nebėjau kirsti eglės...“
Kaip Kalėdas Zvonkai sutiks šįmet? „Tai tampa tradicija: per Kūčias važiuojame į mano tėviškę, kur atvažiuoja ir sesė su šeima. Stalas būna nukrautas visais 12 patiekalų, prisivalgome... Vidurnaktį visi einame į bažnyčią – ten aš giedu psalmę. Man patinka. Todėl ir per vestuves pagiedojau – tradicija... O pirmąją Kalėdų dieną einame į mišias, papietaujame ir važiuojame pas Deivydo mamą“, – pasakoja.
Sako, jos ir Deivydo giminių Kalėdų tradicijos šiek tiek skiriasi: pas Katažiną antai visi daugiau meldžiasi, o pas Deivydą per Kūčias ir burtais užsiima.
Vien savo dviejų kalėdinių tradicijų Katažina ir Deivydas dar neturi: „Jei kiekvienas Kalėdas švęstume savame kampe, tada, matyt, sukurtume savo dviejų tradicijas. Bet juk ši šventė ir gera tuo, kad susitinka visa šeima, sėda prie vieno stalo. Tada nuo senų laikų puoselėtos tradicijos tampa ir mūsų, jaunos šeimos, tradicijomis. Nieko nenorime keisti, tik ateityje visa tai perduoti savo vaikams.“
O paklausta, ką per Kalėdas Deivydui padovanos, Katažina atskleidžia: „Manau, kad įteiksiu kelias dovanas, supakuotas į vieną. Šįkart niekur jo neskraidinsiu – spaudžia darbo grafikai. Bet kelionės dar priešaky.“
