„Jau prasidėjus advento, lotyniškai – atėjimo laikotarpiui, kuris tęsiasi apie keturias savaites, stengiuosi laikytis rimties, susikaupimo, pagal galimybes daryti gerus darbus, labiau gilintis į būties slėpinius, permąstyti tikrųjų vertybių esmę. Laukdama Kalėdų pasipuošiu kad ir stilizuotą advento vainiką bei uždegu keturias spalvotas žvakes: viena skirta mirusiesiems atminti, antra – geriems darbams įprasminti, trečia – meditacijai su savimi, paskutinioji – atleisti tiems, kurie labiausiai įskaudino“, – pasakojo Žmonės.lt apie šventes kalbinta Rūta.
Pašnekovė pasakojo, kad vaikystėje šeimoje visada puošdavo gyvą eglutę – namai pakvipdavo mišku ir Kalėdomis. Vis dėlto bėgant metams tradicijos kiek pasikeitė.
„Kai buvau maža, puošdavome gyvą eglutę, tačiau vėliau, kai paaugome, pradėjome suprasti, kad medis ilgai auga ir gaila jį kirsti, todėl parsiveždavome sode augančios eglės ar pušies šaką. Dabar puošiame ir šaką, ir nedidukę dirbtinę eglutę“, – sakė R.Mazurevičiūtė.
Pas tėvus namuose išlikę ir kitų malonių šventinių tradicijų: „Puošiame kiekvienas savo kambaryje kokį kalėdinį kampelį, nes vieni kitus pradžiuginame smagia, miela smulkmena, kuri tame kampelyje ar po eglute „netikėtai“ atsiranda. Anksčiau turėdavome daugybę įvairių dar iš prosenelės likusių žaislų – ilgainiui jų liko vos keli, nes atsirado nedūžtantys, bet originalūs žaislai. Dar mėgstame puošti šiaudiniais angelais, žvaigždėmis ir girliandomis, yra ir megztų angelų, kuriuos labai mėgstu – jie nerti vąšeliu labai seniai.“
Kūčioms ruošia burtus ir žaidimus
R.Mazurevičiūtė pasakojo, kad bene labiausiai laukia Kūčių vakaro – jis jau daug metų šeimoje sutinkamas su burtais ir jaukiomis tradicijomis.
Seneliai sakydavo, kad prie Kūčių stalo reikia sėstis ir dvasia, ir kūnu švariems, atidavus visas skolas, su visais susitaikius.
„Prieš Kūčias dažniausiai padėdavau mamai virtuvėje, nes vykdavome pas senelius: reikėdavo tai išsikepti, tai išsivirti, tai namus susitvarkyti. Patikdavo pas senelius įvairūs žaidimai-burtai. Prisimenu iš po staltiesės traukiamus šiaudus spėjant, kokie bus ateinantys metai arba – močiutė liepdavo išsitraukti degtukus: spėdavome, ar susirasime porą“, – su šypsena Kūčių tradicijas šeimoje vardijo Rūta.
„Seneliai sakydavo, kad prie Kūčių stalo reikia sėstis ir dvasia, ir kūnu švariems, atidavus visas skolas, su visais susitaikius, nepalikti vienišų žmonių. Kūčių dieną stengdavomės daug nevalgyti ir tik užsižiebus vakarinei žvaigždei sėsdavomės prie stalo: senelis prie stalo pirmasis lauždavo kalėdaitį ir visi jį pasidalindavome. Ant stalo padėdavome taip vadinamą vėlių lėkštę – mirusiems giminaičiams“, – metų metus šeimoje esančias tradicijas Rūta priima su pagarba ir atsakomybe.
Per Kalėdas R.Mazurevičiūtė ne tik aplanko gimines, bet ir spėja susitikti su draugais. „Tačiau niekada nepamirštu, kad tai – Kristaus gimimo šventė, todėl namuose po egle stovi prakartėlė, kurią pati iškirpau. Nors per pastarąsias šventes vis rečiau būnu su šeima, tačiau kalėdinis stebuklas visada su manimi: tai namų jaukumas, žvakelės, buvimas su mielais man žmonėmis – turbūt tokia yra švenčių esmė?“ – svarstė pašnekovė.
