Šio dizainerio kostiumai yra kuriami lyg personažai, pasakojantys savo daugialypę istoriją. Ne vienas solistas jau yra įvertinęs jo kostiumų svarbą, padedant kurti savo vaidmenis, atrasti naujų spalvų jų charakteriams.
Tad koks gi yra kūrybos procesas, kurio metu gimsta šie individualūs meno kūriniai? Apie tai – trumpas vaizdo reportažas iš J.Statkevičiaus dirbtuvių. Pakvietėme J.Statkevičių pasidalinti savo mintimis apie teatro svarbą jo paties kūryboje.
Kuo jums skiriasi kūryba mados ir teatro sferose?
Šitie du dalykai man, turinčiam per daug energijos, yra kaip dvi svarstyklių pusės. Būna, kai atsibosta klientų reikalavimai, pageidavimai ir vykdymai, ateini į teatrą ir gali fantazuoti ką tik nori. Teatre išmokau labai daug dalykų, kuriuos galiu pritaikyti savo klientams. Ir tai, kas nepakliuvo ant podiumo, gali puikiausiai pasirodyti scenoje. Teatre gali padaryti sukneles iš pamušalo ir jos atrodo, kaip prašmatniausias atlasas, o madoje to nepadarytum.
Teatras man suteikė visai kitokį matymą ir visiškai negaliu suprasti žmonių, kurie jo nemyli ir nesupranta. Manau, jog jiems tikrai kažkokio „varžto“ trūksta, nes teatras yra didžiulis dalykas. Čia turi drabužius pateikti taip, kad juos „perskaitytų“. Jei turi būti prabangu, puošnu, tu turi pasiūti tokią suknelę, kad žiūrovas pajaustų tą prabangą, pamatytų medžiagos faktūrą, o kartu ir patogiai besijaučiantį aktorių ar dainininką. Tai nėra taip lengva.
Dirbate negailėdamas savęs dienomis ir naktimis, ar tai – vienintelis kelias?
Visada mažiau suku galvą, kai visi skambučiai ir klausimai jau būna pasibaigę – naktį. Tada galima atlikti kūrybinius darbus. Iš viso – mūsų darbe turi galvoti kiaurą parą. Ir pats kitaip dirbti nemoku. Niekada nebūčiau pasiekęs tokių rezultatų, jei būčiau dirbęs tik darbo valandomis. Kaip sako japonai: „Jei dirbsi mylimą darbą, net nejausi, kad dirbi.“ Todėl ir yra tokie rezultatai...
„Manon Lesko“ buvo jau dešimtasis jūsų ir bohemiečių darbas...
Man patinka, kad operoje Dalia visada darė visiškai kitokius dalykus nei kiti. Po kelerių metų užgimė ir visas nuostabus bei puikus kolektyvas, kaip pagrindinė organizacija – „bohemiečiai“. Visi Lietuvoje nuo mažiausio iki seniausio žino, kas tai yra. Dešimtys tūkstančių žiūrovų stebėjo tuos spektaklius ir man atrodo, kad tai – viena sėkmingiausių trupių Lietuvoje.
Mes žiūrime į pasaulinius standartus. Ir tie puikūs, jauni dainininkai, kuriuos atradome ir ištraukėme į šviesą, kurie dabar yra aukščiausios kategorijos žvaigždės, – daugelis jų savo kelią pradėjo bohemiečių kompanijoje. Tai – taip pat didžiulis dalykas. Juk visiems reikia pasimokyti, kaip tai daryti, tuomet ir kiti teatrai – nacionaliniai teatrai – pasitempia. Su bohemiečiais atsirado didelė konkurencinga varomoji jėga, privertusi visus pasistiebti, net jei jie patys to ir nepripažins. Iš to išlošė visi, – ir Lietuvos žiūrovai, ir bendrai buvo aukščiau iškelta kartelė visoje kultūrinėje plotmėje.
