Jos šokio spektakliuose nuo seno įspūdingus vaidmenis kuriantys dramos aktoriai, dainininkai ir net sportininkai, sutikę pasidalinti savo įspūdžiai apie darbą su garsia režisiere, vieningi: A.Cholinos metodika – unikali, o gauta darbo su ja patirtis – neįkainojama ir juos stipriai transformavusi.
Pati ACH šokio teatro įkūrėja įsitikinusi, kad svarbiausia – talentas ir tinkamo paruošimo paslaptis. „Menišką sielą, iki tol nieko bendra su šokiu neturėjusią, per savo ilgą kūrybos kelią teatre atrasti, suformuoti ir išleisti į pagrindinį vaidmenį teko ne vieną. Turiu uoslę iš tolo atpažinti talentingus žmones, – apie darbo su neprofesionaliais šokėjais pasakoja A.Cholina. – Tada provokuoju juos, o taip pat ir save pačią mesti iššūkį scenai, prisiimdama pilną atsakomybę už jų gabumų suformavimą ir atskleidimą iki to momento, kai jie jau savarankiškai, kaip profesionalai, patys pradeda kalbėti šokio kalba.“
Kūnas pasako daugiau nei žodžiai
Dramos aktorius Donatas Švirėnas, sukūręs pagrindinį Myškino vaidmenį ACH teatro šokio spektaklyje „Idiotas“, puikiai prisimena A.Cholinos kvietimą šokti jos spektaklyje ir tą pirmąjį jų pokalbį. Tąkart pamanęs, kad jam pasigirdo, nes buvo įsitikinęs, kad šokio spektakliuose šoka tik profesionalūs šokėjai. Visgi, po bandymų D.Švirėnas, iki tol dešimtį metų kūręs draminius vaidmenis Klaipėdos dramos teatre, sutiko ir ACH teatre gautą patirtį apibūdina taip: „Būtų lėkšta ir šabloniška sakyti, kad ši nauja patirtis man davė galimybę pasinerti į šokio pasaulį. Iš tikro yra taip: pagrindinis vaidmuo „Idiote“ man suteikė galimybę susipažinti su Anželika darbo procese. Ir turiu prisipažinti, kad Anželika yra vienas įdomiausių patyriminių „projektų“, kokį tik esu turėjęs.“
D.Švirėnas atviras – iš pradžių pas A.Choliną sutikęs dirbti, nes šalia jos būti yra madinga. „Ji reiškia aukščiausią prabą, ir man to užteko. Nežinojau, nei kas tas „Idiotas“, nei kas tas pagrindinis veikėjas Myškinas. Viską pradėjau nuo nulio – perskaičiau F.Dostojevskio romaną, pradėjau ilgą ir man kaip dramos aktoriui fiziškai sunkų „Idioto“ repeticijų procesą, – prisimena jis. – Darbas žmones suartina, atskleidžia, pakeičia, ir to pasekoje Anželikos Cholinos, kartu šokusių Beatos Molytės ir Roko Spalinsko bendrystės dėka – ačiū Dievui – aš „išvėmiau“ senąjį save ir nuleidau giliai į klozetą. Taip labai pamažu gimė tyras kunigaikštis Myškinas. Taip pat gimiau ir aš – kitoks, švarus, geresnė savo versija.“
Žinomas aktorius įsitikinęs, kad būtent vaidmuo „Idiote“ jam padėjo tiek susivokti, kad išreikšti mintį, o ypač jausmą, galima ne vien žodžiais, tiek permąstyti paties santykį su savo kūnu. „Man visada atrodė, kad žodis yra vienintelis raktas suprasti vienas kitą. Šiandien galvoju kitaip – kūno ekspresija yra įgimta, ji transliuoja tai, ko nepasakome žodžiais, nuo pat pirmos gimimo minutės, – pasakoja D.Švirėnas. – Iš profesionalių šokėjų, su kuriais dalijomės sceną, išmokau ir tebesimokau, kad savo kūną reikia labai labai mylėti. Jis turi atmintį. To iki „Idioto“ aš nežinojau.“
Darbą dramos teatre neseniai palikęs ir šiuo metu naujus mokslus baiginėjantis bei naują karjerą tarptautinėje laivų kompanijoje pradėjęs D.Švirėnas būtent su ACH teatru sieja gražiausius savo prisiminimus iš ankstesnio gyvenimo etapo. „Šiandien scenos mene viskas nekonkretu, ir tai įtempia. Tuo tarpu Anželika yra ne vien režisierė. Ji yra liūtas – motyvuota, konkreti, nekalbanti be reikalo. Ji teisinga. To aš labai pasigendu visuose profesionalios scenos kūrėjuose, įstaigose, statomuose kūriniuose, – teigia D.Švirėnas, neatmetantis, kad ir vėl šoktų „Idiote“. – Niekada nepaliksiu tų, kuriuose ne matau, o jaučiu nuoširdumą – toks yra visas ACH teatras. „Idioto“ dėka man pavyko išgyventi tuštybės tamsą, tad Myškinas visada pasiruošęs lipti į sceną ir toliau kalbėti ne žodžiais. Kalbėti taip, kaip Anželika Cholina su savo publika kalba jau ne vieną dešimtmetį.“
„Išmokti šokti ji galėtų net dramblį“
2007-aisiais A.Cholinos šokio spektaklyje „Tango in Fa“ vaidmenį sukūręs dainininkas, teatro ir kino aktorius Mantas Jankavičius šią patirtį prisimena iki šiol. „Tuo metu tik pradėjau dalyvauti televizijos šokių projekte, iki tol išvis nesu šokęs, todėl Anželikos kvietimas man buvo netikėtas, – pasakoja garsus atlikėjas. – Aišku, labai apsidžiaugiau, kad ji manyje pamatė potencialą. Tik visada maniau, kad jos teatre šoka tik profesionalūs šokėjai, todėl kvietimas kurti vaidmenį nustebino.“
Visgi, repeticijų pradžią M.Jankavičius prisimena kaip jam nelengvą laiką – juk atėjo į trupę, kuri jau buvo susiformavusi ir kurioje šoko visą gyvenimą šokiui atidavę baleto artistai. „Būti tarp jų man buvo labai keista. Neslėpsiu – tuo momentu mano savivertė buvo žemai nukritusi. Galvojau – ką aš čia veikiu ir kam man šito reikia? Ar šalia jų neatrodysiu kaip luošys?“ – šypteli M.Jankavičius.
Tačiau dainininko abejonės greitai išsisklaidė, o jis pats netruko įsitikinti, kad A.Cholina yra jautri režisierė, gebanti žmoguje pamatyti, ką jis turi geriausio. „Jai svarbu ne tik techniniai parametrai, bet ir pats žmogus – jo išraiška, artistiškumas, įtaigumas, akių kontaktas, istorijos pasakojimas kūnu. Ji atranda tokias išraiškos formas, kurios tinka tokiems neprofesionalams kaip aš, kad mes scenoje atskleistume visus savo talentus, – A.Cholinos darbo metodus komentuoja jis. – Tokie režisieriai kaip Anželika išmokti šokti galėtų net patį dramblį. Tam ji turi visus sugebėjimus ir pajautimą, kaip tiksliai tai padaryti.“
Premjeros dieną M.Jankavičius prisimena kaip didelę šventę – esą jautėsi tvirtai, buvo įkvėptas pasitikėjimo tuo, ką daro, aiškiai žinojo, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turi atlikti jam pavestą vaidmenį. „O svarbiausia – jaučiau, kad esu priimtas į trupę, kad esu toks pat artistas kaip ir kiti, profesionalūs ACH teatro šokėjai, – prisimena dainininkas. – Nors praėjo jau daugiau nei penkiolika metų, bet ten gimusios draugystės – ir su scenos kolegomis, ir su pačia Anželika, ir su visais ACH teatro žmonėmis – tęsiasi iki šių dienų, ir tai, ko gero, yra brangiausia, ką iš tos patirties išsinešiau.“
Šiuo metu ACH teatre šoka ir M.Jankavičiaus vyriausias sūnus šešiolikmentis Benas, sukūręs įsimintiną vaidmenį A.Cholinos naujausiame spektaklyje „Jaunystė arba scenarijai, pagal kuriuos gyvena tėvai ir vaikai“ ir repetuojantis vaidmenį kitąmet pasirodysiančiame, M.K.Čiurlioniui ir jo gyvenimo meilei Sofijai Kymantaitei dedikuotame pastatyme „Karalių pasaka“. „Aš matau jo progresą, kaip jis keičiasi ne tik fiziškai, bet ir žmogiškai, intelektualiai. Nes būnant toje aplinkoje, kurią savo teatre sukuria Anželika, o tai yra pagarba scenai, pagarba žiūrovui, pagarba teatro kalbai, pagarba kiekvienam žmogui, kitokio efekto ir negali būti. Negaliu savo vaikui linkėti nieko kito, kaip tik būti tokioje puoselėjančioje aplinkoje, kur yra geri žmonės“, – apie ACH teatro ir jo įkūrėją kalba M.Jankavičius.
Net nedrįso pasvajoti, kad šoks pas A.Choliną
ACH teatre prieš kelerius metus, tuomet vos aštuoniolikmetės debiutavusios seserys dvynės Ema ir Neila Lavrenovaitės į A.Cholinos šokio pasaulį atėjo iš meninės gimnastikos, kurioje yra pasiekusios įspūdingų rezultatų – yra daugkartinės Lietuvos ir tarptautinių varžybų čempionės ir prizininkės, Europos ir pasaulio čempionatų dalyvės. Pagal choreografės sumanymą, šokio spektaklyje „Pikų dama“ jos greta savo vyresnės sesers Sandros sukūrė trijų lemtingų kortų – triakės, septynakės ir tūzo – vaidmenis.
„Su Anželika susirašėme per socialinius tinklus – ji tuo metu ieškojo dvynių savo spektakliui, – apie pažintį su A.Cholina pasakoja Ema. – Kai ji mus pakvietė kurti vaidmenis, buvome tokios laimingos! Juk net nedrįsome pasvajoti, kad pas ją šoksime – visada atrodė, kad mums ten patekti neįmanoma. Be abejo, šalia džiaugsmo buvo ir daug jaudulio, net baimės. Tai didelė atsakomybė.“
Nors praeityje seserims jau yra tekę šokti vaikiškuose spektakliuose – mažos būdamos atliko epizodinius vaidmenis pastatyme „Nykštukas Nosis“, kiek vėliau atliko seserų vaidmenis šokio spektaklyje „Pelenė“, visgi būtent pažintis su A.Cholina išpildė jų svajonę šokti draminiame spektaklyje.
„Šokti greta profesionalių ACH teatro artistų, garsiausių šokėjų, kurie visi yra nuostabūs, pasimokyti iš jų artistiškumo – nepakartojama patirtis! Taip pat turėjome progą iš arti stebėti Anželikos Cholinos darbo procesą, kai ji visą kūrinio istoriją tarsi perleidžia per save, išjaučia ir tada perduoda mums, artistams. Jos metodika – unikali! – pasakoja Neila. – Be to, šokome kartu su savo vyresne sese Sandra – tokios galimybės iki tol nesame turėjusios ir net nesitikėjome, kad gyvenimas gali mus visas tris suvesti į vieną sceną. Šokti trims seserims kartu jausmas tikrai galingas!“
Merginų vaidmenys „Pikų damoje“ pareikalavo ne tik idealios fizinės būklės, kurią būdamos sportininkės jos ir taip nuolat palaiko, bet ir scenos artistams būtinos ekspresijos, įsijautimo į dramaturgiją. „Žinoma, įsikūnyti į personažą užtrunka, bet Anželika labai tiksliai paaiškino ir net pati parodė, kaip mūsų vaidmenys turi atrodyti, – prisimena seserys Lavrenovaitės, jau netrukus po pertraukos grįžtančios į sceną kartu su kitais „Pikų damos“ artistais. – Labai pasiilgome, nes mums artimas šio spektaklio paslaptingumas, mistika. Kaskart grįžusios į sceną iš naujo, kitaip ir labai asmeniškai išjaučiame tą scenos magiją, apie kurią visi kalba.“
Jaudulys dingsta sulig pirmu žingsniu į sceną
Operos dainininkas, baritonas, populiarios grupės „el Fuego“ narys, save tiesiog meniškos sielos žmogumi vadinantis Rokas Spalinskas ACH teatre yra sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį – 2017-aisiais debiutavo kaip Rogožinas šokio spektaklyje „Idiotas“, 2021-aisiais persikūnijo į kunigaikštį Jeleckį „Pikų damoje“, šoka ir pastarojoje premjeroje „Jaunystė“, kuri šį rudenį tęsia savo premjerines gastroles po Lietuvą.
„Kai pirmą kartą susitikome su Anželika aptarti jos sumanymą siūlyti man Rogožino vaidmenį „Idiote“, stengiausi per daug negalvoti, o tiesiog pasiduoti likimo atsiųstai progai. Ji pasiūlė susitikti savaitgalį parepetuoti su soliste Beata Molyte, ir aš sutikau, – pasakoja R.Spalinskas. – Tas susitikimas ir tas savaitgalis tapo lemtingais, užsimezgė ne vienerius metus trunkanti draugystė su šia nepaprasta moterimi ir talentinga režisiere, taip pat su visu ACH teatru.
Paprašytas pasidalinti įspūdžiu, ką reiškia kurti vaidmenis šalia profesionalių baleto šokėjų ir kaip atrodo darbo su A.Cholina procesas, R.Spalinskas teigė, kad nedidelius šokio vaidmenis yra kūręs ir per dešimtmetį, praleistą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (2010-2020 m. – aut. past.), tačiau išties atsiskleidė būtent ACH teatre. „Dažnai savęs klausiu – kaip taip įdomiai nutiko, kad galiu kurti scenoje šalia talentingiausių Lietuvos šokėjų, galiu šokio pagalba, ne balsu ir ne žodžiu reikšti mintį? Bet man tai labai patinka, aš tuo išties mėgaujuosi, – kalba R.Spalinskas. – Jau pirmojoje repeticijoje jaučiausi taip, lyg visi esame pažįstami daugelį metų. Visada maniau ir manau, kad bet kuriame kūrybiniame procese turi būti harmonija, abipusė pagarba, dėmesys žmogui. Tuomet nesėkmė yra tiesiog neįmanoma. Būtent toks yra darbas ACH teatre – visi čia yra lygūs ir vienodai svarbūs, ir turbūt todėl čia taip gera.“
Ne tik pagrindinę dainininko, bet ir sėkmingą šokėjo karjerą tęsiantis R. Spalinskas, kurio solinis šokio numeris naujausiame ACH teatro spektaklyje „Jaunystė“ nuolat sulaukia audringų aplodismentų, atviras – jaudulio einant į sceną visada būna, tačiau išmokęs su juo tvarkytis. „Per penkiolika metų profesionalioje scenoje jau turiu sukaupęs patirties, tad ir jaudulys mano būna laikinas ir kontroliuojamas. Jis dingsta iškart vos žengus pirmąjį žingsnį iš užkulisių į sceną, nesvarbu – einu ten dainuoti ar šokti“, – sako R.Spalinskas.
