Per daugiau nei trejus metus, praleistus vis dar karo zona vadinamoje Čečėnijoje, lietuvis sukūrė dokumentinį filmą „Barzakh“. Jis tapo pirmąja lietuvių juosta, pradėjusia šiųmečio Berlyno kino filmų festivalio dokumentinių filmų programą ir įvertintas rimtais apdovanojimais.
– Nesate nei režisierius, nei dokumentalistas, nei žurnalistas. Kas vieną dieną nutinka, kad archeologas ima sukti filmą apie žmonių kankinimus ir mirtis neramų pokarį išgyvenančioje šalyje?
– Gyvendamas Čečėnijoje vieną dieną pradėjau matyti... kad nematau. Paviršiuje viskas lyg ir ramu, normalu: žmonės gyvena, dirba, bando atsigauti po karo... Tačiau jauti, kad kažkas vyksta. Vyksta už to ramaus fasado. Tą „kažką“ jaučia visi, kas gyvena toje šalyje. Žmonės ten suimami, dingsta, nukankinami... Bet apie tai viešai ir garsiai nekalba vietiniai. To neužfiksuoja trumpam į šalį parengti reportažų atvažiavę žurnalistai. Kad kažkas dedasi už matomo fasado, pradedi jausti tik ilgiau ten pagyvenęs. Norėjau parodyti, ką žmonės išgyvena, kai nežino – gyvi jų artimieji ar mirę. Su tuo susiduria beveik kiekviena čečėnų šeima. Viena kino kritikė po mano filmo peržiūros rašė, kad jis jai pasakė daugiau nei metai TV reportažų.
– Kas jus apskritai nuvedė į Čečėniją?
– Kembridžo universitete, Didžiojoje Britanijoje, rengiu daktaro disertaciją ir monografiją apie valstybės galią ir skausmą. Kadangi smurtas ir kankinimai būdingi karo zonoms, pasirinkau Čečėniją: žmonės ten tebekalba rusiškai ir mentalitetas mums dar pažįstamas.
– Kodėl taip rizikavote? Gal galima buvo informaciją mokslo darbui gauti saugesniu būdu?
– Aišku, galėjau pasirinkti teorinį modelį ir pagal jį apginti darbą. Bet turbūt mane iš anksto pykdė tai, kad visos žiniasklaidos priemonės ir jų perduodama informacija cirkuliuoja paviršiumi. Pasakyta, perpasakota ir dar sykį pakartota. Man norėjosi rasti pirminį šaltinį, prisikasti prie esmės, pačiam pamatyti.
Pirmiausia nuvažiavau į kaimyninę šalį – Ingušiją ir įsidarbinau vienoje humanitarinėje organizacijoje. Kadangi ji veikė pasienyje, su specialiais leidimais galėjome dienai įvažiuoti į Čečėnijos Respubliką. Aišku, su karine palyda, vilkėdami neperšaunamas liemenes... Kai įvažiuodavome į kaimus ar miestelius, žmonės puldavo slėptis namuose, nes manydavo, kad bus vykdoma valymo operacija – „začistka“. Apie jokį savarankišką informacijos rinkimą ir jokius filmavimus net kalbos negalėjo būti. Visa šalis – tarsi ištisa kovos su terorizmu operacijos zona: nuolat kokie nors pastatai, namai šturmuojami, viskas kontroliuojama, visi sekami... Ilgainiui įgijau reikalingų pažinčių ir susitardavau, kad mane mėnesiui ar keliems įvežtų į Čečėniją.
Gyvendamas Čečėnijoje vieną dieną pradėjau matyti... kad nematau. Paviršiuje viskas lyg ir ramu, normalu: žmonės gyvena, dirba, bando atsigauti po karo... Tačiau jauti, kad kažkas vyksta.
– Kur apsistodavote?
– Žmogaus teisių organizacijos nariai supažindino mane su žmonėmis, patyrusiais kankinimus, netekusiais šeimos narių. Tie – su savo giminėmis, draugais. Kai patenki į tokį ratą, jis kasdien natūraliai plečiasi. Jeigu tave kas nors rekomenduoja, vadinasi, esi patikimas. Jeigu priima savo namuose, vadinasi, pasitiki tavimi kaip savu. Dalijasi viskuo, ką turi. Vienų namų šeimininkas pats miegojo virtuvėje ant grindų, o mums buvo užleidęs vienintelį savo suremontuotą kambarį. Gyvenau taip pat, kaip gyvena tūkstančiai besislapstančių čečėnų, – keliaudavau iš namų į namus, nes vienoje vietoje užsibūti pavojinga. Savaitė ar vos kelios dienos – ir vėl ieškai naujo būsto. Dažnai būdavo, kad eidamas namo sulauki skambučio: „Negrįžk.“ Vadinasi, gatvė užblokuota karinės technikos, vyksta valymas ir tau nakvynės reikia ieškotis kitur.
– Nebaugino, kad galite išnykti taip, kaip tie, apie kuriuos pasakojate savo filme?
– Pavojingų situacijų buvo ne viena. Namai, kuriuose prisiglausdavau, nuolat būdavo šturmuojami, apšaudomi. Kai važiuodavome pro postus kur nors kalnuose, dažnai tekdavo elgtis beatodairiškai ir rizikingai. Kartą įvyko tai, kas toje šalyje beveik neišvengiama, – buvau suimtas. Bet uždarė mane tik porai dienų, nes didelio intereso aš tuo metu nesukėliau. Be to, turėjau užtarėjų tarp aukštų pareigūnų. Tai – šalis, kur negali aiškiai suskirstyti: čia – juoda, o čia – balta, šitie – blogi, o šitie – geriečiai. Iš tos pačios giminės vienas gali būti sukilėlis, kitas – tarnauti milicijoje, trečias – verslininkas. Viskas persipynę.
Kartą vėlai naktį grįždami po filmavimų pamatėme prie namo pastatytą patikros postą. Mašinoje turėjome kamerą. O, vietinių supratimu, TV kamera simbolizuoja terorizmo aktą – sprogdins ir filmuos. Nusprendėme, kad aš išlipu iš automobilio, o kolega, kuris yra vietinis, važiuoja toliau. Jam pavyko išsisukti ir nesukelti kareiviams jokių įtarimų. Ir man pavyko pro postą praslinkti nepastebėtam. O kitą vakarą tas postas su septyniais ar aštuoniais kareiviais buvo susprogdintas. Atrodytų, ko čia reikėjo slapstytis ir bėgioti? Bet jeigu būtų buvę sugretinta, kad vieną vakarą mes važiavome su kamera, o kitą įvyko sprogimas, pagrindiniais įtariamaisiais būtume tapę mes.
Tai – šalis, kur negali aiškiai suskirstyti: čia – juoda, o čia – balta, šitie – blogi, o šitie – geriečiai. Iš tos pačios giminės vienas gali būti sukilėlis, kitas – tarnauti milicijoje, trečias – verslininkas.
Viskas ten vyksta šešėlių ir šnabždesių lygmeniu. Kartais net sunku suvokti: realus tas pavojus ar įsivaizduojamas, tik nujaučiamas. Ima atrodyti, jog esi visiškas paranojikas, nes aplinkui ramu, žmonės gyvena kasdieniniu ritmu, niekas nekariauja, ir staiga kažkas nutinka: kaimynas dingo... iš to namo naktį kažką išsivedė... Tai – vieninteliai ženklai, pasakantys, kad tikrai neišprotėjai, kad tau nesivaidena. Ir dar niekada negali atsipalaiduoti.
– Racionalus žmogus dėl mokslo darbo tikrai taip nerizikuotų. O gal jūs – adrenalino fanatikas?
– Rusijos žurnalistė Natalija Estemirova, kuri padėjo kurti filmą ir kuriai jis dedikuotas, buvo pagrobta ir nužudyta 2009–ųjų vasarą. Ji buvo absoliučiai racionalus žmogus. Žinojo, ką daro, su kuo kovoja, ir suvokė, kas jos laukia. Net mes, Nataliją supę žmonės, žinojome, kad anksčiau ar vėliau ją tikrai nužudys. Bet ji vis tiek dirbo. Kolegą Achmedą Gisajevą, kuris kartu su Natalija tyrė ne vieną bylą, taip pat bandė nužudyti. Tik per atsitiktinumą jis liko gyvas. Bet vis tiek nesitraukė. Draugams jį kone jėga teko išvežti iš šalies.
Žinojimas, dėl ko ten esame, ir Natalijai, ir man, ir kitiems prie filmo dirbusiems žmonėms buvo pagrindinis akstinas. Tai – didelė jėga, kuri tau tiesiog neleidžia atsitraukti ir pabėgti.
– Vilniuje studijavote archeologiją, Oksfordo universitete – kultūrinę antropologiją. Dabar Kembridže rengiate daktaro disertaciją. O filmo apie Čečėniją buvote ne tik idėjinis vadas, bet ir režisierius, operatorius, montažo režisierius. Iš kur tiek gabumų?
– Mintis filmuoti gimė gal tik po pusmečio, praleisto Šiaurės Kaukaze. Pajutau, kad noriu įamžinti ten patirtą jausmą, bet net neplanavau, jog iš to išeis filmas. Tiesa, esu dirbęs pačių įvairiausių darbų, todėl jokiais savo gyvenimo posūkiais nebesistebiu. Kai po studijų buvo iškilęs klausimas, kaip gyventi, nes greitai turėjo gimti sūnus, atsidūriau Amerikoje. Vairavau limuzinus, sunkvežimius, nešiojau pianinus, kroviau dėžes... Žodžiu, dirbau visus, kokius tik galima įsivaizduoti, juodus darbus. Reikėjo užsidirbti. Bet net minties nebuvo, kad taip gyvensiu visą gyvenimą. Turėjau didžiulį norą pažinti, mokytis, sužinoti. Už studijas Amerikoje sumokėjau iš kroviko ir sunkvežimio vairuotojo darbo. Vėliau Niujorke dėsčiau religijos, teisės ir politikos teoriją. Bet aš – Amerikoje, šeima – Lietuvoje. Susiradau studijas arčiau – Didžiojoje Britanijoje. Patogu, kad galiu ten būti tik tris mėnesius per metus.
Be to, iki šiol dirbu povandeninės archeologijos srityje. Kasmet dalį vasaros praleidžiu po lietuvišku vandeniu. Polines gyvenvietes Luokesų ežere (Molėtų rajone) su kolega aptikome 2000–aisiais. Nuo tada mes beveik kasmet rengiame ekspedicijas, tiriame, publikuojame straipsnius. Kuriame vizijas apie tos nuskendusios gyvenvietės atstatymą, atvirą muziejų ant vandens. Tai – irgi mano gyvenimo dalis, kuri leidžia nusikelti į kitą erdvę, tolimą nuo skausmo, išgyvenimų.
Man Groznas liko be gyvybės. Lyg eitum per miestą ir matytum vien dingusių draugų šešėlius... Galiu tik įsivaizduoti, ką jaučia žmonės, kurie ten gyvena nuolat ir kasdien mato daugybę šešėlių.
– Kaip šeima reagavo į jūsų sprendimą važiuoti į pavojingąjį Šiaurės Kaukazą?
– Be abejo, artimieji džiaugsmu netryško, ilgokai priešinosi, bet kažkuriuo metu suvokė, kad to man iš tiesų reikia. Žmona tikrai nuoširdžiai mane palaikė. Man buvo sukurtos kone pūkų pagalvės gyvenimo sąlygos. Tik dėl to, kad jas turėjau, pavyko neišprotėti. Kai aplinkui girdi vien kalbas apie kankinimus, dingimus, mirtis, labai lengva prarasti objektyvų, nesentimentalų, blaivų požiūrį. Be artimųjų meilės nebūčiau išgyvenęs tų metų.
Puikiai žinau, kad daugeliu atvejų atstumas sugriauna šeimyninius santykius. Bet mums pasisekė: būdami kartu į santykius sudėdavome kur kas daugiau, negu dažnas įdeda kasdien būdamas greta. Po visų pergyvenimų, sunkumų aš esu be galo laimingas dėl to, ką turiu šiandien.
– Koks grįždavote namo?
– Kadangi kelionė atgal trukdavo dvi, tris, kartais net keturias dienas, jos būdavo tarsi koks pereinamasis laikotarpis. Lyg dezinfekcija. Tik keista: iš ten grįždamas jausdavau begalinę ramybę. Ramybę ne dėl to, kad ištrūkau, o kad visai nebijau ten grįžti. Todėl šeima manęs nestabilios būklės nematydavo. Be to, du mėnesiai būdavo maksimalus laikas, kurį sugebėdavau ten išbūti. Paskui jau reakcija į save ir aplinką tapdavo neadekvati. Pirmoji indikacija būdavo sapnai: kai pradėdavau save sapnuoti kankinamą, žinodavau, kad metas išvažiuoti. Tuomet kelios savaitės Lietuvoje su šeima ir – vėl mėnesiui ar dviem į Čečėniją.
– Pastarąjį kartą ten buvote...
– 2009–ųjų pabaigoje. Ar traukia? Kurį laiką labai stipriai. Bet po paskutinės kelionės vis mažiau ir mažiau. Mano draugai nužudyti, kažkas iš pažįstamų dingo, daugybė žmonių išvažiavo... Man Groznas liko be gyvybės. Lyg eitum per miestą ir matytum vien dingusių draugų šešėlius... Galiu tik įsivaizduoti, ką jaučia žmonės, kurie ten gyvena nuolat ir kasdien mato daugybę šešėlių.
