LATGA direktorė L.Baškevičienė atkreipia dėmesį, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (ATGTĮ) numatyta, jog autorius turi išimtinę teisę leisti ar drausti naudoti jo kūrinius įvairiais būdais (atgaminant, platinant, viešai skelbiant, transliuojant). Be to, autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną jo kūrinio panaudojimą.
Reikalingas paties autoriaus leidimas
„Vos prasidėjus savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampanijai, sulaukėme ir skundų, ir užklausų, susijusių su autorių teisių saugomų kūrinių naudojimu politinėje reklamoje, todėl jaučiame pareigą priminti tiek politikams, tiek jų reklaminių kampanijų rengėjams, kad naudoti autorių kūrinius (muzikos ar dailės kūrinius, filmų ištraukas ar kadrus, poetų eiles, citatas iš romanų ir t. t. ir pan.) kaip ir bet kurioje kitoje, taip ir politinėje reklamoje galima tik gavus autorių ar kitų teisių turėtojų (pavyzdžiui, paveldėtojų ar leidėjų) leidimą. Tai galioja tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių kūriniams. Tai pat norime akcentuoti, kad mes, kolektyviai autorių teises administruojančios organizacijos, licencijų dėl kūrinių panaudojimo reklamoje neišduodame“, – sako LATGA direktorė ir primena, kad autorių teises saugo ne tik ATGTĮ, bet ir kiti įstatymai. Ji siūlo atkreipti dėmesį į Reklamos įstatymo 4 straipsnį, kuris draudžia reklamą, jeigu joje panaudota reklaminė medžiaga yra parengta pažeidžiant autorių teises į literatūros, meno, mokslo kūrinius ir (ar) gretutines teises.
Pasak L.Baškevičienės, politinė reklama dažniausiai yra susijusi ne tik su turtinėmis, bet ir su neturtinėmis autoriaus teisėmis. „Pagal ATGTĮ, autorius turi teisę prieštarauti dėl bet kokio jo kūrinio iškraipymo ar kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę). Be to, autorius gali visai nenorėti, kad jo kūriniai ir jo vardas būtų siejami su tam tikromis politinėmis organizacijomis ar asmenimis, kurių pažiūroms autorius nepritaria. Kalbant apie politinę reklamą, į mus besikreipiantys autoriai dažniausiai nenori, kad jų kūriniai iš principo būtų naudojami politiniais tikslais ir tai nieko bendro neturi su autoriniu atlyginimu“, – patirtimi dalijasi LATGA vadovė.
Skaudina politikų požiūris į autorius
Vieno populiariausių šalies dainų autorių M. Mikutavičiaus nuomonė panaši – neteisėto kūrinio panaudojimo politinėje reklamoje atveju svarbiausia yra ne nesumokėtas autorinis atlygis, o pats politikų požiūris į autorių teises. Jis iki šiol su širdgėla prisimena tą situaciją, kai jo kūrinį „Ar mylit ją jūs?“ viena partija panaudojo savo reklamoje, nors praėjo jau beveik 11 metų.
„Nė vienam žmogui nepatinka, kai jo emocijas ir mintis, išreikštas kūrinio pavidalu, kažkas panaudoja saviems tikslams be leidimo. Ar tai būtų verslas, kuris pasinaudoja tavimi siekdamas pareklamuoti savo prekę, ar tai būtų politikai, kurie siekia laimėti rinkimus. Kai iš tavęs kažką ima ir neturi mandagumo atsiklausti, jautiesi taip, lyg kažkas tau šlapintųsi ant galvos. Tikrai pikta, kai kažkas įsivaizduoja, kad tu esi visiškas debilas, su kuriuo galima elgtis kaip nori. Esu davęs leidimus naudoti mano kūrinius komercinėje reklamoje, esu leidęs dainas naudoti vaikų darželiuose, mokyklose, senjorų susibūrimuose, skautų sueigose, šunų mylėtojų renginiuose. Tiesą sakant, man kartais net keista, kai žmonės skambina ir manęs prašo tų leidimų – panašu, kad edukacija autorių teisių srityje tikrai veikia. Tiems paprastiems Lietuvos žmonėms užtenka takto, supratimo ir diplomatijos paprašyti leidimo, o štai kai kurie politikai jaučiasi išskirtiniai, tarsi virš mūsų visų. Jie tiesiog ima ir pasinaudoja tavo kūryba net neklausę“, – piktinasi žinomas dainų autorius.
Jis abejoja, ar kada nors ateityje leis kuriai nors partijai pasinaudoti jo kūryba. „Aš netgi koncertuoti vengiu politiniuose renginiuose. Na, neskaitant visokių miesto švenčių, kai ant scenos neišvengiamai lipa ir vietiniai politikai. Aš tikrai nesu iš tų, kurie mano, kad visi politikai yra vagys, kai kurios politinėms jėgoms netgi visai simpatizuoju. Puikiai suprantu, kad politika yra rimtas ir neišvengiamas dalykas bet kurios demokratinės valstybės valdyme. Tačiau pats neturiu didelio noro prisidėti prie kažkokios partinės organizacijos veiklos, o tuo labiau būti įtrauktas į ją man to net nežinant“, – sako M. Mikutavičius.
5 svarbios taisyklės
LATGA sklaido mitus apie autorių teises ir politikams bei jų reklamos kampanijas kuriantiems specialistams siūlo prisiminti keletą svarbių taisyklių:
Pirma taisyklė. Įsigalėjęs mitas, kad internete („Facebook“, „YouTube“ ir pan.) paviešintą kūrinį galima imti ir naudoti be jokios sąžinės graužaties. Ypač, jeigu sudominęs intelektinis turinys nepažymėtas „copyright“ ženkliuku. Tiesa kitokia – negali daryti ką nori su turiniu, kurį radai internete. Patariame nenaudoti internete surastų kūrinių nei reklamose, nei kur nors kitur. Kai susitarsite dėl leidimo, autorius pats atsiųs kokybišką kūrinio kopiją.
Antra taisyklė. Netikėkite mitais apie tai, kad neatsiklausus galima naudoti 15 proc. dailės kūrinio ar kelias sekundes muzikos kūrinio. Ar jūs naudojate visą kūrinį, ar tik nedidelę jo dalį, jūs vis tiek turite gauti paties autoriaus ar jo teisių paveldėtojo leidimą.
Trečia taisyklė. Jeigu praėjo daugiau nei 70 metų po autoriaus mirties ir turtinės teisės nebegalioja, tai kūrinį naudoti galima, tačiau nereiškia, kad jį galima iškraipyti, keisti, nes neturtinių teisių galiojimas yra neterminuotas. Jeigu kilo idėja perdaryti Leonardo Da Vinci „Moną Lizą“, prieš įgyvendindami ją labai pasvarstykite, ar tikrai norite ginčytis teismuose su Italijos valdžios institucijomis, kurioms patikėta saugoti senų kūrinių neliečiamybę.
Ketvirta taisyklė. Nenaudokite ne tik Lietuvos, bet ir užsienio autorių kūrinių, manydami, kad „gal niekas nepastebės“. Pasaulis darosi vis globalesnis, visuomenė sąmoningesnė, technologijos tobulesnės, tad informacija apie kūrinio vagystę lengvai gali pasiekti bet kurį autorių bet kuriame pasaulio kampelyje.
Penkta taisyklė. Neieškokite kokių nors išimčių autorių teises ginančiuose įstatymuose, nes reklamoms (net ir socialinėms!) jos negalioja. Pamirškite tokius stebuklingus žodžius kaip „parodija“, „edukacija“ ar „citata“, kuriais taip mėgstama žongliruoti bylose, susijusiose su autorių teisių pažeidimais. Jie tikrai neišgelbės, kai autorius jums pareikš pretenziją dėl neteisėto kūrinio panaudojimo politinėje reklamoje.
