Šiemet mažosios kultūros sostinės titulas atiteko Naisiams, mažam miesteliui Šiaulių rajone. Daug žinomų ir kūrybingų žmonių, gimę, vaikystės, paauglystės metus praleidę kaimuose ir mažuose miesteliuose, apie patirtį ir gyvenimą juose, nors dabar ir įsikūrę sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose, kalba su tam tikru ilgesiu ir pagarba.
Marius Ivaškevičius – rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, režisierius. Gimęs ir augęs Molėtuose, o dabar gyvenantis Vilniuje, vis dažniau apie gimtąjį miestelį pagalvoja kaip apie rojų. Nors teigia, kad svarbiausia yra ne geografinė vieta, o pats žmogus ir aplinka, kuri jį supa ir augina.
Prabėgo nemažai laiko, kai išvažiavote iš Molėtų. Ar vis dar gyvas ryšys su gimtuoju miestu?
Miestas susideda iš daug ko: namų, šeimos, žmonių. Su tais draugais iš vaikystės ryšys yra nutrūkęs, susitinkam tik išskirtinėmis progomis, o su pačiu miestu ryšys vis dar gyvas. Ir jis vis stiprėja. Bėgant metams, noriu ten vis dažniau nuvažiuoti: praeiti gatvėmis, pabūti su šeima. Tas miestelis, ta vieta po truputį tampa rojumi. Kai tikrai reikia susikaupti, važiuoju į Molėtus. Užsidarau priepirtyje ir naktimis rašau.
Jau dabar, gyvendamas Vilniuje, galite įvardyti, bent sąlygiškai, privalumus ir trūkumus: augti mažame miestelyje ir dideliame mieste. Kokie jie? Ar tai svarbu?
Visi mes turime tik vieną vaikystę ir nėra su kuo ją palyginti, vienintelė tokia patirtis. Galiu nebent palyginti su savo dukra, kuri auga Vilniuje. Aišku, laikotarpis yra kitas. Vilnius kitoks, Molėtai kitokie. Mažame miestelyje viskas yra kompaktiškiau, mažiau pasirinkimo, nereikia galvoti, į kurią mokyklą leisti vaikus: į vieną arba kitą, arba tik į vieną, kuri ten yra. Jei nepasiseka su mokykla, mokytojais, tampa problema, nelabai gali ją išspręsti. Vienas svarbus dalykas gyvenime: baigęs mokyklą, jei nelieki savo miestelyje ir išvažiuoji į didelį miestą, tarsi iškart tampi savarankiškas.
Tau aštuoniolika metų: iš šeimos vaiko staiga turi tapti tapti suaugusiu žmogumi, savarankišku. Be to, pasijunti laisvas. Vilniečiams to pasiekti žymiai sunkiau, nes tame mieste gyvenęs studijuoji tame pačiame mieste ir lieki gyventi su tėvais, taigi „vaikystė, paauglystė“, priklausomybė nuo tėvų dar užtrunka kurį laiką, gal iki santuokos: laisvės kaip ir nebūna – iš vienos šeimos pereini į kitą šeimą, nespėji pabūti su savimi. Miestelyje augti gerai tuo, kad tave mažiau slegia autoritetai, jų tiesiog nežinai. Tas nežinojimas padaro tave stipresniu žmogumi labiau negu išankstinis žinojimas, išankstinis savęs lyginimas su kitais, galvojimas, kad niekada neprilygsi ir pan. Aišku, viskas labai individualu.
O jūsų vaikystė miestelyje – labiau privalumai ar trūkumai?
Kultūriniu ar šviečiamuoju požiūriu jinai skurdesnė. Mano laikais dar kino teatras veikė, kur eidavome pažiūrėti filmų. Išvažiavimas su klase į Vilnių, į kultūrinius renginius buvo didžiulis įvykis. Aišku, buvo muzikos mokykla, sporto būrelių, bet ne taip gausiai kaip dideliuose miestuose. Tačiau yra kitas dalykas – kultūrinės įvairovės stygius verčia tave jausti tam tikrą alkį. Kai atvažiuoji į miestą, atvažiuoji alkanas visko, ko neturėjai: kino, teatro, gatvių, pilnų žmonių.
Žmonės, turėdami visa tai po ranka, nelabai ir įvertina. Juk gyvenantys prie jūros ją aplanko rečiau negu tie, kurie gyvena už 300 km.
Žmonės, turėdami visa tai po ranka, nelabai ir įvertina. Juk gyvenantys prie jūros ją aplanko rečiau negu tie, kurie gyvena už 300 km. Nenoriu idealizuoti vaikystės miestelio, nes miestas išugdo daugiau protingų, talentingų, genialių žmonių. Visur yra galimybė augti ir tobulėti, jei turi pakankamai ambicijos, noro, jėgos.
Kiekvienas epizodas gyvenime žmogų savaip formuoja. Yra vienas žodis, kuris tam tinka – smalsumas. Jis apima viską: norą domėtis, gilintis, keliauti. Jei jis yra, tai ir yra tas variklis, kuris tave skatina eiti toliau, o apatiškumas, kad ir kur gyventum, tavęs neišgelbės. Didžiulė tų žmonių nelaimė, kai nėra azarto gyventi.
Vaikystė, paauglystė – svarbus laikotarpis, kai formuojasi žmogaus asmenybė. Tada gaunamos vertybės – tolesnio gyvenimo pamatas. Kas jums labiausiai turėjo įtakos?
Vertybės, kad ir gautos ar išugdytos, yra toks daiktas, kurį nuolat reikia tobulinti, puoselėti, o kartais netgi ir keisti, kai supranti ar išgirsti argumentų, kad tavoji vertybė iš tiesų nėra absoliuti vertybė, ji galbūt net žeidžia kitus. Taip, daug kas priklauso nuo šeimos, o mokykloje tais laikais buvo teigiamos socialistinės vertybės. Pogrindyje buvo tautinės, bet tuo laiku jos atrodė beviltiškos. Kartą manęs paklausė, ar tikėjotės, kad kas nors pasikeis, ar buvo kokia nors viltis, kad gyvenimas sovietmečiu pasikeis.
Atvirai – tokios vilties nebuvo. Kaip paskui supratau – įvyko stebuklas. Pasaulis keičiasi: nesvarbu, ar provincijoje, ar mieste išgyvename visų vertybių evoliuciją ir to proceso nebaigėme, jo tikriausiai ir nepavyks baigti – paliksim tą padaryti savo vaikams ir anūkams. Einame iš tamsos, – nesakau, į šviesą, – bet ten, kur dar reikia labai daug ką suprasti.
Aišku, visų pirma yra šeima. Pasidalinsiu patirtimi, kai ieškojau savo filmui vaiko, kalbančio puikiai abiem – lietuvių ir anglų – kalbomis. Atranka vyko Londone. Atėjo apie 40 vaikų, iš kurių dauguma buvo iš vadinamosios darbininkų klasės. Nesvarbu, kad tas vaikas auga Londone, tu matai šeimą, tėvus – jie yra veidrodis, vaikas tarsi kempinė viską sugeria. Tokiu atveju ne aplinka, ne šalis, ne geografija formuoja žmogų, o artimiausia aplinka – šeima.
Vis girdime, kad Lietuvos kaimas miręs, degradavęs, nuolat kalbame apie socialinę ir kultūrinę atskirtį. Ko reikia, kad situacija pasikeistų ir kaimai, maži miesteliai atsigautų?
Viskas priklauso nuo žmonių. Net nereikia jų daug – pakanka vieno ar dviejų miestelio entuziastų, kurie jį gali pradėti keisti. Vis dėlto yra miestelių, kaimų, kur vyksta kultūrinių renginių, į juos noriai eina žmonės, nes jiems to trūksta. Užtenka sužadinti žmonių smalsumą, parodyti tai, kas jų neatstumia. Mūsų miesteliuose sugriautas kultūrinis gyvenimas, savaime nunyko, nes toks buvo laikmetis. Lietuva jau įrašyta į išsivysčiusių šalių sąrašą. Nesu buvęs išsivysčiusioje šalyje, kurioje miestelis neturėtų kultūrinės erdvės: nuo to reikia pradėti. Kino teatro, teatro. Nuo pačių žmonių. Čia yra pradžia.
Daugiau informacijos apie judėjimą „Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“ ir renginius, kurie šiemet vyksta Naisiuose, pirmojoje mažojoje kultūros sostinėje, skaitykite www.mazojikultura.lt.
