Beveik prieš trejus metus į Australiją emigravęs žinių reporteris, moterų asmeninis treneris, į Lietuvą grįžti dar neplanavo. Tačiau šį pirmadienį „LNK žinių“ žiūrovai jau turėjo progą išgirsti pažįstamą, bet jau seniai išsiilgtą M.Kalendros balsą.
Visgi Martas į Vilnių ir į senąją darbovietę grįžo ne dėl to, kad jau atsikando emigranto duonos. Tai padaryti ji privertė situacija šeimoje, kuriai šiuo metu ypač reikia pagalbos ir palaikymo.
– Dar birželį 15min interviu džiaugeisi gyvenimu Australijoje, vis labiau ten įsitvirtinai, kilai pareigose, o štai po kelių mėnesių tu jau Lietuvoje. Tai kas nutiko?
– Pasaulyje nutiko koronavirusas (juokiasi). Kalbant rimtai, tėtis susirgo onkologine liga.
Kadangi Australijoje viskas buvo šiek tiek pavėluota, valstybė perėjo į lockdowną. Kai ten atėjo žiema, tai yra birželį, priėmiau sprendimą skristi į Lietuvą. Šeima svarbiausia. Svajonės gali būti įgyvendintos bet kur.
Tėvai mums atiduoda save, mūsų pareiga atiduoti save jiems. Tada, kai jiems mūsų reikia labiausiai
– Sunku buvo priimti sprendimą grįžti?
– Šeima svarbiausia, todėl džiaugiuosi galėdamas padėti tėčiui tiek fiziškai, tiek morališkai. Tėvai mums atiduoda save, mūsų pareiga atiduoti save jiems. Tada, kai jiems mūsų reikia labiausiai.
– Grįžai su visais daiktais ir lagaminais?
– Viskas liko ten, aš neišsikrausčiau, parsivežiau tik būtiniausius rūbus.
Liko ir mokslai – Australijoje studijavau verslo vadybą. Juos sustabdžiau, nes artimojo liga yra rimta priežastis. Kai atsivers siena, turiu grįžti baigti studijas, liko pusė metų.
– Neįsivaizduoji, kiek čia užtruksi?
– Esant tokioms aplinkybėmis mes negalime planuoti savo ateities. Niekas nežino, kokia situacija bus rytoj. Mokslus turėsiu baigti, kokiu būdu tai darysiu, ar fiziškai, ar nuotoliniu būdu, bus matyti. Sprendimus priimsiu atsižvelgdamas į situaciją.
Savęs uždarame rate nelaikau, darau tai, ką noriu. Neatmetu galimybės, kad liksiu čia, jeigu, pavyzdžiui, mano artimiesiems manęs reikės.
Be to, Australija kol kas neįsileidžia ne Australijos piliečių, negaliu išskristi. Kada galėsiu – neaišku. Greičiausiai jie lauks vakcinos, o ji gali būti sukurta tik kitų metų gale.
– Gyvenimas didelėje valstybėje buvo tavo vaikystės svajonė. Ją išpildei, pagyvenai ir gal užtenka?
– Australija yra mano meilė. Ten būdamas jaučiuosi namie. Tačiau per tuos gyvenimo užsienyje metus „susitvarkiau galvą“. Pradėjau vertinti tai, ką turiu šią minutę, nes kitas ir to neturi, nes rytoj aš galiu tai prarasti.
Dabar esu Lietuvoje, tuo džiaugiuosi. Šalis pasikeitusi į gera. Čia mano draugai, neslėpsiu, jų pasiilgdavau. Grįšiu į Australiją, o kada – pažiūrėsime. Argi kas nors šiandien gali ką nors planuoti? Pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, COVID-19 reguliuoja mūsų gyvenimus. Džiaugiuosi, kad tokiame kontekste galiu būti šalia artimųjų.
– Tai kokie buvo tie tavo beveik treji metai Australijoje? Ką tau jie davė?
– Man reikėjo „pasiimti save“ ir perkelti į kitą erdvę. Tai ir padariau. Buvau susireikšminęs, nuolatinėje įtampoje, norėjau to, ano ir dar kito. Blaškiausi.
Australijoje pradėjau viską nuo nulio, restorane pradėjau nuo įrankių ir taurių poliravimo, taurių nešiojimo. Tai padėjo nusileisti ant žemės, pradėti vertinti akimirkas. Mano vadovė tapo man boso pavyzdžiu, iš jos išmokau susitvardymo, nuolankumo, kitų būtinų savybių, kurios leido subręsti.
Australijoje ištobulinau anglų kalbos žinias, įgijau daug pažįstamų, draugų. Tapau pasaulio žmogumi, besidžiaugiančiu tuo, ką turiu šią minutę. Neuždarančiu savęs viename mieste, šalyje ar žemyne. Jaučiuosi laisvas, jaučiuosi savo gyvenimo šeimininkas.
Australijoje pradėjau viską nuo nulio, restorane – nuo įrankių ir taurių poliravimo, taurių nešiojimo
– Ar darbų, karjeros prasme ten pavyko nuveikti viską, ką planavai? Dar esi sakęs: „Lietuvoje pasiekiau daug, pasieksiu ir kitur.“ O gal visgi kažkas ir nepavyko, ko tikėjaisi?
– Pavyko labai daug. Jau minėjau, kad tapau savo vadovės asistentu. Tačiau, kaip ir visiems, koronavirusas pristabdė planus. Restoranams dabar ypač nelengvas metas. Džiaugiuosi turėdamas ne vieną profesiją. Grįžęs į Australiją iš karto galiu pradėti dirbti ten, kur dirbau. Tiesiog kol kas neaišku, kada tai bus.
– Nesijauti nė kiek iššvaistęs laiko Australijoje? Žinai, kiti sakytų – juk pats tas amžius siekti karjeros, o štai tu išvažiavai, dirbai padėjėju, kai čia turėjai mylimo ir matomo žurnalisto pareigas. Žinoma, kilai karjeros laiptais, bet ar būtent tokių patirčių ir karjeros posūkių siekei?
– Išvažiuoti į Australiją buvo pats geriausias mano sprendimas. Pailsėti nuo žurnalistikos taip pat. Tai leido man pažvelgti į viską iš šalies, galų gale pamatyti save iš šono. Suprasti, kad nevertinau to, ką turėjau. Nuolatos skųsdavausi. Jeigu nebūčiau visko drastiškai keitęs, galbūt šiandien nekalbėtume.
Man reikėjo save išvežti iš šalies ir perkelti tarsi į mėnulį, nes Australijoje būtent taip ir jaučiuosi. Supratau, kad pats save buvau uždaręs į neapykantos ratą, neapykantos sau, kitiems, nuolatos ieškodavau neigiamų dalykų. Pokyčiai neįvyksta savame, jeigu beveik 30 metų gyvenai vienaip, negali tikėtis, kad pasikeisi per dieną. Džiaugiuosi, kad radau teisingą kelią asmenybės tobulėjimo link.
– Kaip šiandien jautiesi?
– Viduje jaučiuosi ramus, pasitikintis, stengiuosi ieškoti išeičių, užuot skundęsis. Kas dieną dėkoju aukštesnėms jėgoms už tai, ką turiu, stengiuosi visur matyti tik teigiamus dalykus. Ne iš vieno girdėjau pastabą, kad pasikeičiau į gera. Geresnio įvertinimo būti negali. Žinoma, keitimasis trunka visą gyvenimą, todėl nuolat save analizuoju ir bandau tapti kiek įmanoma geresniu žmogumi.
– LNK žiūrovai jau turėjo progą išgirsti tavo išsiilgtąjį balsą. Visgi traukia prie tų žinių?
– Visuose interviu minėdavau, kad didžiuojuosi savo kolegomis, jie savo srities profesionalai. Laikas, kai buvau atitrūkęs nuo žurnalistikos, leido suprasti, kad iš tiesų mėgau savo darbą.
Esu dėkingas LNK, kad suteikė galimybę sugrįžti ten, kur ir pradėjau savo karjerą prieš kone 13 metų. „LNK žinios“ buvo mano pirmoji darbovietė. Ne veltui turbūt sakoma, kad pirmoji meilė – amžina.
– O kas turėtų pasikeisti, kad liktum Lietuvoje? Kažkada svajojai apie žinių vedėjo kėdę.
– Ne kėdėse esmė. Esmė galvoje. Džiaugiuosi apskritai turėdamas darbą, be to, tokį, kuriame galiu save realizuoti. Nebekeliu sau jokių tikslų. Tiesiog stengiuosi atlikti darbą kaip įmanoma geriau, gyvenimas viską sudėlioja pats.
Aš esu laimingas. Savame kūne. Kur jį beperkelsi, ar į Ameriką, ar į Rusiją, Australiją, būsi laimingas, nes tavo kūnas – tavo namai.
– Kas po to – visgi žurnalistika ar restoranų veikla?
– Galbūt sujungsiu restoranų verslą su žurnalistika ir atrasiu naują nišą (juokiasi). Pagyvensim – pamatysim.
