Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Martynas Starkus: nenumaldoma aistra keliauti

Neseniai prekybos centrų ir knygynų lentynose pasirodė antroji Martyno Starkaus knyga „Tuk tuk Indija“. Po Indiją keliavęs žurnalistas į ją sudėjo ne tik savo įspūdžius, bet ir papasakojo apie indų kultūrą.
Martynas Starkus
Martynas Starkus

Papasakokite plačiau apie naująjį savo kūrinį.

Knygoje pasakoju, kaip keturi lietuviai vyrai ir indas vairuotojas pervažiavo Indiją skersai nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal. Anaiptol ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančius kilometrų jie įveikė Mumbajuje pirktu mielu senu automobiliuku, pramintu „Lachudra“.

Demokratiška transporto priemonė iš tolo signalizavo, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o pasinerti į aplink verdantį gyvenimą, pažinti neparadinę Indijos pusę, ieškoti žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve, ir galbūt praskleisti Indijos magiškos paslapties šydą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Be žinomų Indijos grožybių, jose daugybė dėmesio vertų vietų, į kurias turistai retai kelia koją.

Kodėl iš visų pasaulio šalių pasirinkote Indiją?

Visos mūsų kelionės senais automobiliais turėjo bent jau formalią priežastį: į Afriką važiavome pas Viktoro Diawaros tėvus, į Taškentą – pakeliui lankydami Vytaro Radzevičiaus tarnybos sovietinėje armijoje vietas. Indija – tokia buvo pirmoji mintis, vos pabandžius įsivaizduoti, kur čia dabar nusigavus. Norėjosi išbandyti jų rikšamobilius ir įsitikinti, ar ten eismas baisesnis už judėjimą Teherane (šypsosi).

Kokių įspūdžių parsivežėte?

Įvairių. Keliaujant dienos šviesoje per tą Indijos dalį, kuri negarsėja kažin kokiomis grožybėmis, akį rėžė dulkių ir lūšnų gausybė. Ir, be abejo, žmonių, iš kurių ypač išsiskyrė ryškiaspalvėmis švariomis ir tvarkingomis uniformomis į mokyklas keliaujantys vaikai. Tokie drabužiai buvo lyg iššūkis dulkėms ir nešvarai.

Dar kartą įsitikinau, kad visur – net neturtinguose Azijos kaimuose ar vidury skurdžios Afrikos – išradingos šeimos moterys įsigudrina padaryti taip, kad išeigai skirti apdarai atrodytų lyg ką tik iš parduotuvės. Gal ir ne houte couture, užtat visada švarūs ir išlyginti. Dažnai lygintuvais, įkaitintais žarijomis iš ugniakuro... Frazė „tegu kaimynai nemano, kad mes kokie skurdžiai“ – viena varomųjų jėgų net ir alkaname šudrų gyvenime.

Dar kartą įsitikinau, kad visur – net neturtinguose Azijos kaimuose ar vidury skurdžios Afrikos – išradingos šeimos moterys įsigudrina padaryti taip, kad išeigai skirti apdarai atrodytų lyg ką tik iš parduotuvės.

Sakoma, kad indai pasižymi svetingumu. Ar pasijutote laukiami?

Taip, tik kažkodėl beveik visur Azijoje atvykėlius maitinti vietinės virtuvės patiekalais, atrodo, yra blogo tono ženklas. Bent jau per pirmą susitikimą. Jei tik įmanoma, visada sulaukdavome  pasiūlymo užsisakyti picos arba sumuštinių. Matyt, daugelis atvykėlių renkasi būtent tokį maistą ne tiek bijodami dėl savo skrandžio, kiek paveikti kelionių organizatorių raginimų. Tiesa, vietos gyventojai nepratę, kad važiuojantys pro šalį atvykėliai čia sustotų. Tačiau, jei sustosi, sulauksi begalinio susidomėjimo ir visokeriopos pagalbos.

Viename kaimelyje mums prireikė reikmenų valgiui gaminti. Indai šypsodamiesi entuziastingai ėmėsi tvarkyti reikalus. Buvo visiškas chaosas! Ne veltui kažkas indus yra praminęs Azijos italais. Kaip kitaip juos pavadinsi, kai vieno puodo po kaimą ieško trisdešimt žmonių, dar tiek pat – viryklės (šypteli).

Regis, apie keliones galėtumėte kalbėti valandų valandas. Iš kur aistra keliauti?

Kodėl keliauju? Nežinau. Aišku, būtų galima ilgai plakti liežuviu arba cituoti keliautojo Antano Poškos žodžius, kad „kelionėje niekas nemoko, bet išmokstama daug“, kurių išminties ir lakoniškumo derinys pribloškia taiklumu. Galbūt, jei Dievas eksperimento tvarka man yra numatęs dar bent keletą dešimtmečių, juos nugyvenęs ką nors sugebėčiau suregzti. Kol kas tik žinau, kad nuovargio, adrenalino, kitos dienos laukimo, netikėtų situacijų ir dar dešimčių keisčiausių ingredientų kokteilis veikia užtikrintai gerai. Ir tai džiugina.
Apskritai daugelis žmonių linkę keliauti, pažinti. Tik vieniems tokių galimybių pasitaiko dažniau, kitiems išvykti aplinkybės ne itin palankios. Aš iš tų pirmųjų – sėkmingųjų (šypsosi). Taip susiklostė, tad esu dėkingas likimui už tokį gyvenimo šansą.

Ko jūsų gyvenimui suteikia kelionės?

Pažinimo. Žinių. Patirties. Kaip sakė vienas persas, jei žmonės daugiau keliautų ir pažintų pasaulį, mažiau karų kiltų. Šiuose žodžiuose daug tiesos. Suprantate, visos kelionės yra ypatingos. Kiekvieną kartą būtent esama kelionė tampa svarbiausia. Štai Šilko kelias buvo ilgiausia, daugiausia šalių kirtome, matyt, ji gal kiek ir įvairesnė. Svarbu ne tik tai, į kurią šalį pasirinksite keliauti, bet ir su kuo vyksite. Tolerancija ir kantrybė būtina, kitaip jau antrą kelionės dieną iškiltų visai reali grėsmė perpjauti vieni kitiems gerkles (juokiasi).

Be anksčiau išvardytų dalykų, kelionės man patinka ir tuo, kad galiu savo patirtimi pasidalyti su kitais. Esu televizijos žurnalistas, tad man tai padaryti paprasčiau nei žmogui, kuris dirba frezuotoju ar pluša prie kasos aparato parduotuvėje...

Ne veltui kažkas indus yra praminęs Azijos italais. Kaip kitaip juos pavadinsi, kai vieno puodo po kaimą ieško trisdešimt žmonių, dar tiek pat – viryklės.

Kaip gimė mintis rengti ne tik TV laidų ciklus, bet ir įspūdžius sudėti į knygų puslapius?

Visų kelionių metu rašiau dienoraščius, kurie ilgainiui, kiek papildyti ir sutvarkyti, tapo knygomis. Nors prieš debiutą „Šilko kelias“ jaučiausi gana nedrąsiai, vis dėlto dariau tai pirmąjį kartą, džiaugiuosi, kad knyga sulaukė pripažinimo.
Neseniai pasirodė antroji mano knyga „Tuk tuk Indija“. Jau kiek kitokia, joje, šalia nuotykių, nemažai žinių apie pačią šalį ir indų įpročius. Žinote, kai baigi rašyti, apima stebuklingas jausmas. Nuostabu ir šiek tiek nedrąsu. Juk rašai ne sau, užtat ir galvoji: kaip sutiks, kaip įvertins? Neimsiu dabar maivytis, kad man tai nerūpi. Labai svarbu, kaip skaitytojai pasitiks knygą.

Ne mažiau svarbus ir artimųjų palaikymas?

Tikra tiesa. Esu nepaprastai laimingas, kad žmona palaiko mano gyvenimo siekius. Tai žiauriai svarbu. Nors visada degu noru leistis į vis naujas keliones, jų metu pasitaiko akimirkų, kai norisi viską trenkti dar neįpusėjus ir grįžti namo pas išsiilgusius artimuosius. Juk nelengva palikti tris mylimiausias savo gyvenimo moteris ir išvykti į tolimus kraštus. Laimė, mano išsiskyrimai su abiem dukromis ir žmona neilgi. Atsigriebiame, kai grįžtu (šypteli).
Namų ilgesys būnant toli nuo jų yra visiškai natūralus išgyvenimas. Dažniausiai tą jausmą gimdo nuovargis, bet juk jis praeina palikdamas džiaugsmą dėl patirtų įspūdžių.

Papasakokite juokingiausią ar šiurpiausią potyrį.

Be humoro, nieko nepavyktų, todėl net į sudėtingiausias situacijas stengiamės žiūrėti lengvai. Kiekviena tokia diena tampa nepakartojama. Šiurpų didelių nebuvo, bet kaskart turėjome paprakaituoti kirsdami sienas, ypač Afrikoje. Ten kitas pasaulis, kitos taisyklės. Kita vertus, tai ir yra tikroji kelionės druska.
Be abejo, labai skirtingi ir įsimintini būna skrandžio „nuotykiai“ kiekvienoje svečioje šalyje... Labiausiai atmintin įstrigo gyvos krevetės „girtame“ padaže, kurių ragavome Šanchajuje. Visiškai netikėta, bet labai skanu.

Ar sunku suorganizuoti ilgas ir tolimas kelionės?

Reikia įdėti labai daug darbo ir pastangų. Lėšų paieška – amžinas rūpestis, bet vis kažkaip pavyksta. Gal dėl to, kad savo projektuose liekame ištikimi idėjai keliauti paprastai, rodome kelionės kasdienybę ir būname sąžiningi žiūrovams.
Jau svarstome, kur vyksime kitą kartą, galvojame, kas būtų įdomu mums ir mūsų žiūrovams bei galbūt skaitytojams. Kol kas nieko konkretaus nesame nutarę. Matyt, kažkur šausim, bet jau kitąmet. Dabar būsiu pasinėręs į malonius rūpesčius, nes artimiausi planai susiję su Kalėdomis (šypteli).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos