Monika ir Jonas norėjo tikros, nesuplanuotos kelionės, kur galėtų pamatyti nesuvaidintą gyvenimą ir patekti net ten, kur paprasti turistai nepavyksta
Baltieji žmonės Afrikoje – lyg vaikščiojantis pinigų maišas, kurį kiekviename žingsnyje bandoma apgauti. Tačiau čia jie turėjo „apsaugą“. Susipažinę su vietiniu afrikiečiu, jie kaip mat tapo gerais bičiuliais, tad Monika ir Jonas buvo lydimi geriausio „gido“ visos kelionės metu.
Monika sako, kad šią kelionę prisimins tikrai ilgai. Ne tik todėl, kad įspūdžių parsivežė daugiau nei galėtų papasakoti. Svarbiausia, kad ši šalis privertė dar kartą pagalvoti ir įvertinti, kokiomis geromis sąlygomis ji gyvena.
– Monika, kodėl Kenija?
– Visada norėjau aplankyti tikrąją Afriką – ją pamatyti savomis akimis ir pajausti vietinių gyvenimą, pakalbėti su jais, išvysti klajoklių masajų tautą ir pajusti tradicinį pulsą. Esu daug skaičiusi apie šį žemyną, jis visada mane žavėjo laukine gamta, neaprėpiamomis savanų teritorijomis, genčių gausa, kultūra ir laimingais, nors ir skurdžiai gyvenančiais, žmonėmis.
Kenija patogi keliavimui, nes ji – buvusi Anglų kolonija, tad čia paliktas gilus jų pėdsakas, dabar antra šalies kalba yra anglų, todėl susikalbėti su vietiniais labai paprasta. Taip pat tai yra pakankamai saugi šalis, tarkim, lyginant su mirtinu kaimynu Somaliu. Kenijos žmonės, nors ir išpažįstantys skirtingas religijas, tarpusavyje gyvena taikiai. O keliaujant į Afriką saugumo rodiklis, manau, yra svarbus, nors, tiesą sakant, buvo momentų, kai jautėmės ir nelabai saugiai, bet užtat pamatėme tikrąją, ne turistinę šalies pusę.
– Koks buvo jūsų planas? Iš anksto atlikote namų darbus ir susidėliojote maršrutus, o gal keliavote ekspromtu?
– Namų darbų nereikėjo atlikti, nes norėjome pamatyti kitokią Afriką nei turistams skirtose skrajutėse nupiešta ir aprašyta. Nesinaudojome jokiomis turistams skirtomis gidų paslaugomis. Įsitikinę, kad galima pasitikėti vietiniais žmonėmis, pasikliovėme jų rekomendacijomis ir pagalba. Pirmąsias dienas mums pavyko susipažinti su vienu iš jų, kuris su draugu visą likusią kelionę mums padėjo pamatyti šalį. Labiausiai norėjau susipažinti su vietinių gyvenimu. Taip ir jų kaime pabuvojome, ir kokosų vyną kartu su jais ragavome.
– Koks pirmasis įspūdis pamačius Keniją? Vieni, sako, lieka sukrėsti, jaučiasi kaip kitame pasaulyje. Kitiems tokios stiprios reakcijos šalis nesukelia.
– Negaliu pasakyti, kad mane kažkas ypač sukrėtė. Ten labiausiai juntamas skurdas ir antisanitarinės sąlygos gyventi žmonėms – tai mums tikrai neįprasta, sukelia didžiulį gailestį ir norą kažkaip padėti. Mane asmeniškai sukrečia tokie dalykai kaip smurtas, agresija ar skirtinga vertybinė skalė. Sakyčiau, net Tailandas mane labiau sukrėtė, kai matai pedofilišką sekso turizmą, kur tėvai dukras ir sūnus parduoda.
Kenija – skurdi, bet tikra savo tradicijomis ir vertybėmis. Aišku, moterys lygiai taip pat ieško geresnio gyvenimo, besilinksmindamos su atvykusiais užsieniečiais, tačiau žmonės mieli, auginantys kaip tik gali savo šeimas ir vaikus. Dauguma gyventojų prekiauja turguose, visi susigalvoję kokį mažą „versliuką“ – vienas bananus pardavinėja, kitas nuomoja mašinų padangas maudytis vandenyne.
– Kaip atrodė jūsų dienos? Aktyvų poilsį derinote su saulės voniomis pajūryje?
– Su vyru kelionės metu stengiamės rasti balansą tarp aktyvaus poilsio ir tingesnio. Mūsų tikslas buvo pamatyti Mombasos miestą, pakrantės regioną, savanas, regioninius parkus ir vietinius žmonių kaimelius ar genčių gyvenamas teritorijas.
Pamatėme visko, net palapinėje viduryje savanos miegojome vieną naktį. Aišku, grįžus iš tokio miesto, pats geriausias jausmas buvo miegoti normaliame viešbutyje, išsimaudyti po dušu. Visgi tas laukinis poilsis Afrikoje yra pakankamai pavojingas dėl gausybės ligų – turi visada žiūrėti, kur, ką valgai, kokį vandenį geri ar prie kokių žmonių buvai arti.
Tvarkos iš švaros ten tikrai labai trūksta, žmonės neturi nei pakankamai geriamo vandens, nei maisto. Nustebino pakankamai ilgas vietinių žmonių gyvenimo amžius – nors ir siaučia tiek ligų, jie yra neturtingi, bet atrodo atsipalaidavę ir laimingi, nestresuoja.
Po šalį keliavome automobiliu su vietiniais naujais draugais. Pačiam turistui sudėtinga būtų taip važiuoti Kenijoje, miestuose nėra nei gatvių pavadinimų, nei adresų. Taip pat nereikia pamiršti, kad ši šalis yra šešta pagal skurdą Afrikoje, todėl baltaodis turistas atrodo kaip vaikščiojantis pinigų maišas. Dauguma žmonių mieli ir draugiški, bet turi vis tiek žiūrėti, kur eini ir ką darai. Turi laikytis paprastų taisyklių – išėjus iš viešbučio teritorijos geriau nenešioti prabangių papuošalų ar įmantrių drabužių. Vien odos spalva ir taip atkreipia dėmesį.
– Turbūt nepraleidote progos pamatyti ir laukinių gyvūnų?
– Gyvūnai čia neįtikėtini. Kiekvieną dieną labai prajuokindavo beždžionės, jos ten tikros banditės. Vagia viską ir nieko nebijo. Vieną rytą bepusryčiaujant iš Jono lėkštės net du kartus sugebėjo pavogti maistą.
Iš pradžių tai mums atrodė labai juokinga, bet buvo situacijų, kai viešbutyje matėme kelis vokiečius, kurie vos nesusimušė su jomis. Jos pakankamai agresyvios, jei bando atimti, o tu neatiduodi – gali sužeisti. Viešbutyje yra specialiai šiuo klausimu dirbantys žmonės. Jie saugo turistus nuo beždžionių. Bet jos gudrios – įsidėmėjusios apsauginių aprangas, vos tik pamato artėjant, iškart sprunka.
Keliavome į savaną stebėti laukinių gyvūnų. Matėme liūtus, dramblius, žirafas, zebrus ir daugybę kitų. Gyvūnai nėra bailūs, todėl gali privažiuoti prie pat. Ypač buvo keista priartėti prie laukinėje gamtoje gulinčių trijų liūtų. Visgi vietiniai sakė, kad pavojingiausi gyvūnai yra drambliai, jie kartais atrodydavo įsiutę ir net grėsmingai pradėdavo bėgti link džipo.
– Apsilankius vietinių kaimuose, ką galite pasakyti – ar iš tiesų ten situacija yra tokia baisi, kaip kalbama?
– Situacija baisi ir graudi. Labai gaila žmonių. Lankėme mūsų vietinio draugo Martino šeimoje viename kaimelyje. Jis mūsų paprašė nupirkti pieštukų, saldainių ir kitų dovanėlių kaimo vaikams. Vaikai, nors ir neturi normalių sąlygų gyventi, tačiau dauguma lanko mokyklas. Jiems pieštukas yra prabanga, bet jie vis tiek stengiasi ir mokosi.
Kartais kai pažiūri į mūsų išlepintus mokyklinukus su naujausiomis knygomis, kurie viską turi, bet nenori mokytis, pasidaro liūdna.
Jų kaimeliuose net nėra elektros, apie kanalizaciją ar kitus komforto dalykus galima pamiršti. Žmonės keliasi ir gulasi su saule. Nors ir gyvena tokiomis sąlygomis, jie supranta geografiją, domisi politika ir ekonomika. Visi beveik žinojo, kur yra Lietuva, na, bent jau kad kažkur šalia Vokietijos. Visi įsitraukę į savo šalies politinę veiklą, pasakojo apie nepasitenkinimą savo prezidentu.
– Visgi Afrika nėra labai saugus žemynas. Ar teko jums susidurti su kokia nemalonia situacija?
– Buvo momentų, kai jautėmės „gardus“ kąsnelis, todėl niekur nekeliavome be vietinių, kuriais pasitikėjome. Net ir turguje visi puola viską siūlyti, ten būtų sunku praeiti, jei vietinis gimtąja kalba neprašytų atsikabinti.
Vietose, kur lankosi vietiniai, išvis nėra turistų, o mes jų aplankėme nemažai, todėl visur keliavome su jais, nes jie kažkiek mus saugojo.
Kartą einant Mombasoje gatve labai sergantis žmogus mus puolė vytis kažką burbėdamas savo kalba, tada jau net draugas afrikietis pasiūlė paspartini žingsnį.
– Sakoma, kad baltiesiems žmonėms ten nustatytos skirtingos kainos. Susidūrėte su tuo?
– Kainos viešbučiuose ir restoranuose, kur lankosi turistai, nėra mažos. Nors buvome bare, kuriame groja gyva muzika ir lankosi vietiniai, ir ten pasirodė ne pigu. Bet vietose, kur afrikiečiai valgo, yra nesaugu dėl ligų. Visą laiką gėrėme vaistus nuo maliarijos, nes bijojome užsikrėsti, ir stengėmės negerti ir nevalgyti tose vietose, kur atrodė antisanitarinės sąlygos.
– O kaip maistas?
– Kas keisčiausia, kiek kalbėjome su vietiniais, iš jų mažai kas valgo mėsą. Gera mėsa yra prabanga vietiniams, o turguje parduodamą rizikinga valgyti. Ten nėra šaldytuvų, mėsos gabalai tiesiog kabo ore, kai karštis – 30 laipsnių... Ta mėsa gali būti ir sena, gyvuliai ganosi bet kur ir ėda šiukšles. Mūsų vietinis gidas sakė, kad yra vegetaras. Ten galima gauti labai geros žuvies, pagautos tiesiai iš vandenyno. Yra net restoranėliai ant pakrantės, kur ką tik pagautą laimikį tau iškart iškepa.
– Tai ar tokioje kelionėje pavyko pailsėti?
– Mums labai patiko žmonės. Grįžčiau dėl jų ir vandenyno. Tas baltas smėlis, bėgiojančios be jokios baimės šalia beždžionės, atrodo, nukelia kažkur į negyvenamą salą. Jautiesi labai arti gamtos ir tiesiog su ja susilieji.
