Ši santuoka Ievai jau trečioji, tačiau, panašu, kad atnešė ne ką mažiau meilės – su Raimondu susipažino darbe, vienas kitą pamilo ir kartu susilaukė dukros vardu Upė Saulė. Šeimyninis gyvenimas abu užklupo staiga, bet moteris dėl to nepyksta, juk jie su Raimondu turi neįtikėtinai daug panašumų. Būtent dėl to sprendimai priimami žymiai greičiau, o darbas tampa savotišku malonumu.
Klausiate, tai kodėl tiek laiko Ievos nebuvo viešumoje? Atsakymas paprastas – ji kūrė ne tik šeimyninį gyvenimą, bet ir teatrą. Dalį optimizmo ji perkėlė į kūrybą ir kartu su vyru įsteigė bendrą teatrą, į kurį tiesiogine, o iš kitos pusės ir perkeltine prasme žiūrovai ateina be batų – čia vyksta spektakliai vaikams.
Vis dėlto tai tikrai ne viskas ir šeima nesiorientuoja tik į darbą. Ieva ir Raimondas kruopščiai dėliojasi kiekvieną veiklą, tačiau tai netrukdo jiems keliauti po Lietuvą. Tokiu būdu kartu atranda dar neatrastus kampelius ir kelionių metu stengiasi vaikams įdiegti tikras vertybes, žvalgytis po tėvynės gamtą, o ne tik stebėti planšetės ekraną. Tad apie tai ir dar daugiau Ievos gyvenimo akimirkų – pokalbyje su 15min.
– Kas dabar atima daugiausia jūsų laiko?
– Jeigu kalbėtume bendrai, ne tik apie profesiją, tai aišku, kad dabar daugiausia laiko skiriu vaikams. Mano visai mažytei dukrytei dar 10 mėnesių, bet, kadangi ji jau trečias mano vaikas, viskas kaip ir paprasčiau, aiškiau, situacija kelia mažiau streso. Dėl to ieškau galimybių užsiimti ne tik buitimi. Kalbant apie kūrybą ir savo darbą, džiaugiuosi, kad galiu dirbti ne pagal grafiką, o susidėlioti taip, kaip man pačiai patogu.
Atsiradus vaikams ir gyvenime įvykus kūrybinei pauzei, man teko permąstyti savo, kaip atlikėjos, galimybes. Juk važinėti į gastroles, į spektaklius, prioritetu išlaikant šeimą ir vaikus, iš tikrųjų yra labai sudėtinga. Spektakliai dažnai vyksta kituose miestuose vakarais, todėl problema tampa ir grįžimas namo. Taigi, nusprendžiau, kad manęs nedžiugina atlikėjos darbas.
Dabar, kai turiu mažų vaikų, pradėjau galvoti apie alternatyvas, apie tai, kad visą gyvenimą esu scenoje, nuo mažumės mokiausi baleto mokykloje, Lietuvoje esu šokusi visų teatrų scenose. Sukaupta profesinė, pedagoginė ir, galų gale, mamos patirtis mane atvedė prie spektaklių režisūros vaikams. Tai labai specifinė sritis, man ji labai tiko ir patiko. Netrukus mano komandoje atsirado žmonių, kuriems smagu kurti būtent šiam žanrui, ir taip aš iš atlikėjos tapau režisiere. Per karantiną, kai sustojo praktinė teatro veikla, mes su vyru įsteigėme savo teatrą pavadinimu „No Shoes“, į kurį kviečiame žiūrovus ateiti, batus paliekant už durų. Tame yra ir tiesioginės ir perkeltinės prasmės.
Ši veikla man labai įdomi, gerai sekasi, todėl šiais metais, vasaros gale, tiesą pasakius, vieną dieną prieš vestuves, įstojau į meno doktorantūrą!
– Priėmėte sprendimą studijuoti doktorantūrą. Kas jus paskatino vėl grįžti į mokslus?
– Antrąjį magistrą baigiau prieš metus. Taip nutiko tada, kai nusprendžiau sustabdyti atlikėjos darbą ir toliau režisuoti. Tuomet supratau, kad man reikia atnaujinti savo profesines žinias, dėl to įstojau į Teatro ir muzikos akademiją, teatro meno magistrantūrą. Prieš tai buvau baigusi teatro edukologijos magistrą.
Dabar, jau įstojus į doktorantūrą, supratau, kad su šia sritimi norėčiau dirbti daugiau, kurti ir ją tyrinėti teoriškai – taip radau sistemą, kaip kurti kūdikiams ir vaikams. Dabar užsiimdama tuo gerai leidžiu laiką.
– Kaip viską spėjate? Ar kartais neužgraužiate savęs, kad dėl darbų nepavyksta visko suderinti, kad galbūt kažkuriai sričiai lieka mažiau laiko?
– Tiesą pasakius, mes su vyru visą laiką dirbame. Kai manęs klausia, kaip viską spėjame, atsakau, kad turiu labai didelį šeimos, Raimondo palaikymą. Jis deda labai daug pastangų į tai, kad planuotume savo darbus, veiklą, kad galėtume pasidalyti vaikų priežiūra, buities darbais, kad šalia buities darbų ir vaikų auginimo man liktų laiko ir savo interesams.
Dar turiu tėvus, kurie šalia visą laiką, kai reikia. Mano mama labai daug padeda vežioti vaikus, kartais prižiūri juos namuose, tad visąlaik užduotimis dalijamės ir jas planuojame.
Mūsų diena prasideda šeštą ryto ir baigiasi vėlai vakare. Savaitgaliais taip pat be galo daug dirbame, ypač anksčiau, kai dar buvo ankstyvas teatrinis sezonas. Dabar viskas šiek tiek aprimę dėl pandemijos, bet visi savaitgaliai yra padovanoti vaikiškiems spektakliams.
Turime labai griežtą planą, viskas suplanuota pusę metų į priekį: repeticijos, darbai, gastrolės, spektakliai. Iš tikrųjų reikia labai smarkiai pasistengti, kad viską suspėtume. Bet, kaip sakoma, kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji. Svarbu tai, kad mūsų su vyru profesinės veiklos, tai, ką darome, yra giminingos, todėl dirbti galime pasikeisdami, vienas kitą papildydami.
Gal svarbu ir tai, kad mums žiauriai patinka tai, ką mes veikiame. Matyt, raktas į tai, kad viską suspėtum, yra paprastas: mylėti tai, ką darai.
– Ar pasitraukusi iš televizijos ir viešumo pajutote, kaip pasikeitė gyvenimas? Ko išmokote iš praėjusio etapo, kai buvote matoma televizijoje? Ar to nepasiilgote?
– Tas laikas, kai turėjau kūrybinių darbų televizijoje, buvo fantastiškai smagus profesine prasme. Buvo labai daug aktyvių užsiėmimų ir viso kito – ir serialai, ir laidų vedimas, ir dalyvavimas jose. Apskritai, darbas, kuriame žmogus, ypač moteris, gali save realizuoti, yra didžiulis privalumas.
Tai, kad pasirodau viešai televizijoje, dažnai yra nulemta matomos veiklos. Neišvengiamai – kai užsiimi kažkuo labiau matomu, tai ir dalyvauji papildomose laidose, daliji interviu ir pan., o kai nebevedi jokių laidų, nebedalyvauji televizijoje. Nėra dėl ko toje viešumoje būti.
Nesu „influencerė“, neturiu, ką papasakoti. Man net ir nėra kada, mes nuolatos esame susitelkę į kūrybą. Man pačiai būtų įdomu repeticijas filmuoti, bet nežinau, ar taip atrodytų kam nors kitam. Todėl dingimas iš viešumos susiveda į tai, jog joje nėra tikslo būti.
– Televizija suformavo jūsų, kaip griežtos, stiprios moters, įvaizdį. Ar tai buvo jūsų pasirinkimas? Ar visa tai nekliudė kituose darbuose?
– Nežinau, visi manęs klausia to paties. Kai dirbau komisijoje, šokių projekte, būdavo atsiliepimų, neva buvau griežta, bet kur kitur bedalyvavau, tai nei griežta, nei kokia kitokia tikrai nebuvau. Tai iš tikrųjų gal yra daugiau etiketės, gal žmonėms taip patogiau.
Ar aš tvirta? Na, taip, esu tvirta. Ar esu griežta? Na, veikiau esu labai veikli. Kai mokiausi baleto mokykloje, joje tvarka buvo kaip kariuomenėje: maži vaikai, mergaitės nuo ryto iki vakaro nuolat ten siekdavo tikslų, patirdavo didelį fizinį krūvį, smarkiai konkuravo. Todėl tam tikros savybės tiesiog išsiugdė.
Ir kai manęs klausia, kaip viską suspėti, galiu pasakyti, kad mano atveju darbas savaitgaliais buvo įdiegtas nuo vaikystės. Šeštadienį turėdavome pamokas, o sekmadienį šokdavome spektakliuose. Visą gyvenimą gyvenu be savaitgalių. Aišku, dabar nėra taip, kad visai neturėčiau laisvalaikio, būdavo etapų, kai atrodė, kad perdegiau. Tuomet ieškojau būdų, kaip atrasti balansą.
Dėl reiklumo, griežtumo – pusiausvyra turi būti visur. Visų pirma, sau esu griežta ir reikli, kartais net norėčiau tiek daug nereikalauti ir gal ne taip idealiai daug ką stengtis padaryti, nes galų gale tai nieko gera neduoda. Na, duoda ir gero, bet būna, kad duoda ir blogo.
Griežta ir reikli turbūt pirmiausia esu sau, o aplinkiniams dirbant, tarkim, kai repetuoju su aktoriais, stengiuosi suteikti tokias sąlygas, kad žmonės galėtų atsiskleisti iš savo geriausių pusių. Man svarbi disciplina, švara dirbant, bet švara man yra ir geras santykis, ir geras bendravimas. Tikrai dirbdama netaikau metodų, tarkim, moralizuoti ar spausti žmones.
– Ar su vyru esate panašūs?
– Oi, mes esame vienodi. Man kartais net nejauku, kad man vos tik ką pagalvojus, jis mane nuskaito. Dėl to viskas labai lengva ir paprasta, gal todėl mes tiek laiko esame kartu, kuriame kartu ir dirbame kartu. Mums įdomios tos pačios veiklos, tas pats laisvalaikis, sutampa mūsų požiūris į buitį, į šeimos biudžeto planavimą, į svajones, poreikius. Ačiū Dievui, kad taip nutiko gyvenime, kad atsirado žmogus, su kuriuo viskas tiesiog kažkaip sutampa.
– Ar darbas kartu su vyru jus ko nors išmokė?
– Ačiū Dievui, smagu, kad kartu dirbam. Mūsų profesijos tokios, kad iš viso nesimatytume, jei dirbtume atskirai, todėl tai yra puiki galimybė smagiai praleisti laiką kartu. Mūsų darbas – tai kūryba, tai spektaklių kūrimas vaikams, projektų rašymas. Juk čia yra žiauriai smagu! Ar įsivaizduojat, apie ką klausiat? Tikrai nevargina!
– Jūsų patirtis, kai reikia supažindinti vyrą su vaikais, puikiai pažįstama daugeliui. Ką patartumėte kitiems tėvams, kurie išgyvena skyrybas ir kuria naujus santykius? Kaip kalbėti su vaikais?
– Tai yra labai asmeniška, labai individualu ir kiekviena situacija yra labai skirtinga. Niekada niekam negali patarti, kaip auginti vaikus, kaip kurti santykius, tad patarimo čia jokio neturėsiu. Pati sau kėliau reikalavimą kiek įmanoma stengtis turėti kuo pozityvesnį požiūrį į vaikų tėtį, kad vaikai visada iš manęs apie jį girdėtų tik teigiamus atsiliepimus, matytų tik teigiamą bendravimą, nepaisant to, koks mano santykis, bendravimas būtų iš tikrųjų.
Svarbu buvo tiesiog duoti vaikams suprasti, kad gyvenime būna visaip, mokėti perlipti savo ambicijas, savo įsižeidimus, nuoskaudas vardan vaikų. Tai reikalinga tam, kad vaikams būtų sudaryta galimybė bet kokiu atveju turėti savo gyvenime abu tėvus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Retai interviu dalijanti A.Petravičienė – atvirai: apie „falšyvus“ žmones, praradimus ir tvirtą šeimos sieną
TAIP PAT SKAITYKITE: Eglė Jurgaitytė atskleidė, kodėl pradingo iš muzikos pasaulio: kalta ne tik sunki kojos trauma
– Ką mėgstate veikti kartu su vyru? Kokie jūsų hobiai?
– Mes labai atsakingai žiūrime į galimybę pabūti tik dviese, jį planuojame. Turime krūvą darbų ir krūvą vaikų namie, todėl spontaniškai laiko pabūti tik dviese po darbų tikrai nebelieka. Pas mus šeimoje šventas laikas yra vakaras, kai ateina 21 val., suguldome vaikus ir jiems pasakome, kad dabar yra mūsų laikas.
Taip pat, kai turime nedarbadienius ar savaitgalius, būtinai pasiplanuojame veiklas. Aišku, yra mažutė dukrytė, dabar be jos laiko leisti neišeina, todėl nedramatizuodami paprastai imame ją visur kartu. Tarkim, kad ir vasaros vakarais ją vežiodavome vežimėlyje, ji ten puikiausiai užmigdavo, ar sau smagiai kažkur lauke terasoje sėdėdavome, bendraudavome.
Taigi stengiamės ieškoti to bendro laiko. Na, o mums patinka paprasti dalykai: tiesiog pakeisti namų aplinką, išeiti į Vilniaus senamiestį pasivaikščioti, nes baisiai mylime Lietuvą. Beje, mums smagiausios kelionės yra po Lietuvą. Mūsų tėvai yra kilę iš Biržų krašto, todėl kasmet aplankom Biržus, jūrą.
Net keliaujant kartu su vaikais jiems neduodame nei telefonų, nei planšečių, pasiūlome žiūrėt per langą. Mums patinka keliauti ir po užsienį, kaip tik buvo atsiradusi galimybę tą padaryti – nusipirkti bilietus ir išlėkti savaitgaliui į netolimą Europos šalį. Tačiau iš tikrųjų mes esame keisti keliautojai, mums tiesiog keliauti ir žiūrėti į miestus (mes daug kur jau esame buvę) kažkaip nebeįdomu. Todėl ieškome galimybių keliauti su profesija, važiuoti į festivalius, seminarus. Galimybių tikrai yra, be to, smagu nuvažiuoti į festivalį, susitikti su įdomiais žmonėmis, apsikeisti profesine patirtimi. Tokie dalykai mus džiugina.
– Ar pasikeitė jūsų gyvenimas atsiradus dukrai?
– Moteriai visada gyvenimas labai smarkiai pasikeičia, kai atsiranda vaikas. Kelintas jis bebūtų, paveikia ir nėštumas, žindymas, hormonų kaita ir kiti su tuo susiję nemalonumai. Vaiką išnešioti, pagimdyti, auginti yra sunku, o kai yra trys vaikai, reikalų yra tikrai labai daug. Tarkim, dabar kai jie išeina į mokyklą, darželius, teoriškai galėčiau būti laisva gerą pusdienį, būtų galima laiką skirti sau. Bet ne, yra mažiukas leliukas, kuris reikalauja labai daug laiko.
Tad aišku, kad gyvenimas pasikeitė: yra dar daugiau iššūkių, atsirado dar daugiau komplikuotų aplinkybių, komforto zona dar labiau sumažėjo. Dabar reikia ieškoti galimybių, kaip prisitaikyti, kaip modeliuoti savo gyvenimo dieną, savo darbą, laisvalaikį ir kitus dalykus.
– Tarp jūsų su vyru yra didesnis amžiaus skirtumas. Ar santykiuose jis jaučiasi? Ar susidūrėte su kritišku aplinkinių požiūriu, galbūt tam tikrais stereotipais?
– Techniškai nesijaučia. Kiti į mus žiūrėdami susiduria su stereotipais ir jiems kyla tas klausimas. Tai mes juokais atgal klausiame: kaip jūs įsivaizduojate, kame tas amžiaus skirtumas turėtų pasireikšti? Ar tame, kad aš Raimondui turiu įjungti žiūrėti filmukus, o jis mane su vaikštyne po namus vežiotų, nes aš labai sena, o jis labai jaunas?
Mūsų jauname, gyvybingame amžiuje skirtumas nesijaučia, gal po 30, 40 metų jau jausis. Iš tikrųjų egzistuoja labai didelis visuomenės spaudimas, dažnai klijuojami stereotipai ir, nori nenori, pradedi apie tai galvoti. Iš kitos pusės, kartais pagalvoju, kad tas skirtumas iš dalies ir jaučiasi, tačiau tik iš teigiamos pusės. Dabar turiu pakankamą brandą vyro neužknisti nesąmonėmis, o jis turi daug energijos, yra gyvybingas, jaunatviškas, nori kurti, veikti, gyventi ir daryti daugiau negu galbūt darytų žmogus, sulaukęs vidurio amžiaus krizės.
Su juo aš nuolat jaučiuosi jauna, energinga, o jis irgi turi galimybę šalia manęs augti ir dalytis branda. Matyt, kiekvienam sava istorija, būna skirtingų situacijų.
– Kodėl pasirinkote tuoktis pagal senąsias lietuviškas tradicijas?
– Šios vestuvės buvo pagal senąsias lietuviškas tradicijų apeigas. Tuokė Šeimų romuvos kriviai. Religinė „Romuvos“ bendrija yra iš tiesų tai, kas artima mūsų šaknims, yra atėję iš gamtos, o ir mes patys labai mylime folklorą. Mums taip pat labai svarbi yra gamta – mes gyvename užmiestyje, visada norime išeiti į gamtą, pabūti joje. Todėl savo šventėje ir ieškojome galimybės turėti apeigas, kurios būtų nekasdieniškos, mums artimos.
Baltų tradicijos visa tai turi užkoduota savyje, tai yra nuostabios apeigos, apie valandą laiko trunkanti ceremonija, kuomet aplink laužą sustoja artimiausi draugai, giminės ir garsiai sako palinkėjimus. Jie iš vieno kaušo vienas kitam perduoda midų, rankos rišamos juosta, pintais tautiniais raštais, kuriuose vaizduojamas augantis šeimos židinys, visokie simboliai.
Tuomet jaunieji yra vedami aplink laužą, apsuka kelis ratus. Netrukus jiems ant galvos yra barstomi grūdai, susirinkusieji garsiai linki įvairiausių dalykų, giedamos lietuviškos giesmės. Tai nuostabi tradicija. Išties, tiems, kas nori ko nors ypatingo, rekomenduočiau pasidomėti tokia kultūra.
