Svajūnė Gence save vadina žmogumi, kuriam negalioja jokios sienos: būdama 16 metų ji pirmą kartą paragavo emigrantės duonos, per tarptautinę moksleivių mainų programą metams išvykusi į Berlyną. Vėliau, grįžusi namo, ji Vilniaus universitete studijavo tarptautinius santykius, bet visus ketverius metus ir vėl Lietuvoje neištvėrė – išvyko studijuoti į Pietų Korėją.
Galiausiai, kai diplomas jau buvo kišenėje, kai nebeliko nieko, kas ją laikytų Lietuvoje, Svajūnė iškeliavo. Gavusi darbą, išvyko į Barseloną. O tuomet prasidėjo kelionės po Maurcijaus salą, Kostą Riką, Nikaragvą, Maroką...
„Man visada patiko neskubant pažinti kultūrą, žmones, truputį pramokti kalbos. Neužtenka vien tik greitai apibėgti tris žymiausius objektus. Kai turi tik vieną lagaminą, gali sau leisti dažnai keisti šalis. O ir šiaip, niekada nebuvau prisirišusi prie tam tikros vietos, todėl man buvo lengva keliauti“, – 15min pasakojo Svajūnė Gence.
Tačiau galiausiai jos namais tapo Turkija – šalis, apie kurią ji buvo susikūrusi tamsius stereotipus, šalis, kurioje ji tikrai nesitikėjo kada nors gyvensianti.
„Namai – tai ne vieta. Namai yra ten, kur yra mylimas žmogus. Taip Stambulas tapo mano miestu“, – šypsosi ji.
Apie meilę vienam garsiausių Turkijos plastikos chirurgų, darbą grožio industrijoje ir stereotipus apie vietinius vyrus bei praėjusiais metais iškeltas dvi vestuvines puotas Svajūnė Gence papasakojo 15min.
– Svajūne, tai kaip jūsų gyvenime atsirado Turkija?
– Esu meilės emigrantė (juokiasi). Nors emigrante labai nemėgstu vadintis. Prieš penkerius metus Stambule sutikau savo dabartinį vyrą.
Tiesą sakant, Turkija man visada buvo pati baisiausia šalis – kebabų šalis, kurioje vien apsiseilėję, nepagarbūs, gatvėje prie moterų besikabinėjantys vulgarūs vyrai. Be to, esu gyvenusi Berlyne, kuris vadinamas antrąja Ankara, čia yra labai daug turkų emigrantų iš provincijų, kurie iš tiesų neturi aukšto išsilavinimo lygio, turi rimtų problemų su integracija. Aš pati anksčiau, sužinojusi, kad pažįstamos susitikinėja su turku, negalėdavau jų suprasti. Tačiau suveikė kiaulystės dėsnis, kad įsimylėjau būtent vyrą iš Turkijos
– Kaip sutikote savo vyrą?
– Į Stambulą mane atvedė tango, kurį šoku daugybę metų. Barselonoje pradėjau šokti dar intensyviau – pamokos ir milongos vykdavo penkis kartus per savaitę. Čia susipažinau su šokėjų pora iš Turkijos, jie pasiūlė atvažiuoti į tarptautinį tango festivalį Stambule.
Tuo pat metu ten vyko ir vienos organizacijos, vienijančios profesionalus iš viso pasaulio, renginys. Jos nariais buvome ir mes su Hakanu. Ten ir susipažinome.
– Meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Būtent (šypsosi).
– Visi nusistatymai kaipmat išgaravo?
– Kai dar nebuvau jo sutikusi, vos tik atvykusi į Stambulą pagalvojau: o, geras, negi čia Turkija – visi žmonės tokie pasitempę, atrodo labai europietiški, subtilūs. Nuomonė pasikeitė.
– Kaip tėvai reagavo, kai pasakėte, jog kraustotės į Turkiją?
– Iš pradžių labai supyko, ypač mano tėtis, sakė – ar išprotėjau, tave uždarys namuose, pamatysi, grįši su ašaromis akyse. Bet tai buvo tik pradinis šokas, ir tai yra natūralu – mes apie Turkiją esame susidarę labai blogus stereotipus. Kai jie susipažino su Hakanu, pamatė, kad ne jis mane, o nebent aš jį uždaryčiau namuose (juokiasi). Mano charakteris yra ugningesnis, o mano vyras yra labai ramus, mandagus, viską gerai apgalvojantis žmogus.
– Kaip manote, kodėl tie blogi stereotipai apie Turkiją atsiranda?
– Šeimų, kuriose moteris uždaroma namuose, naudojama prievarta, yra ir Lietuvoje. Tokie stereotipai gimsta iš labai radikalių atvejų. Be abejonės, Turkijoje irgi yra tokių šeimų, bet aš manau, kad taip gali nutikti bet kur.
Stereotipai, kad turkai yra nepagarbūs, gašlūs, manau, atsirado dėl turistinėse Turkijos vietose gyvenančių ir poilsiautojams ramybės neduodančių gatvės pardavėjų ar užsienietes merginančių kaimo bernų, neturinčio jokio išsilavinimo ir svajojančių apie geresnį gyvenimą. Stambulas, Ankara, Izmiras yra kitokie miestai. Gaila, kad vis dar žmones kategorizuojame pagal tautybę.
– O jums pačiai nebuvo baisu po kelių mėnesių nuo pažinties kraustytis pas Hakaną? Juk puikiai žinojote tuos visus stereotipus.
– Jeigu būčiau sužinojusi, kad mano vyras negeria alkoholio ar nevalgo kiaulienos, tai būtų turėję įtakos mano apsisprendimui. Aišku, meilė gimsta neracionaliai, bet vėliau, racionaliai apmąsčiusi, galėjau toliau dėlioti žingsnius – tekėti arba ne. Ar jis man leis dirbti ir siekti karjeros aukštumų, ar laikys mane uždaręs – visa tai aptarėme prieš vestuves. Mes kalbėjome, kas būtų, jei turėtumėme vaikų, kokią pilietybę jie turėtų. Mes viską labai detaliai išsiaiškinome, kad paskui nebūtų tokios istorijos, kaip vyras atėmė vaikus ir nebeleidžia grįžti į Lietuvą.
– Kokia veikla užsiėmėte ten atsikrausčiusi?
– Tik atvažiavusi, nuo pirmos dienos aš užsirašiau į Ankaros universiteto organizuojamus kalbos kursus, nes Turkijoje nemokant kalbos yra labai sunku. Turkai beveik nešneka angliškai, su jais sunku susikalbėti, todėl, manau, lietuviai ir nekeliauja po šalį, jei važiuoja, tai tik ten, kur viskas įskaičiuota.
Kalbos mokiausi kiekvieną dieną po 5 valandas 6 mėnesius. Labai labai sunki kalba. Vienu žodžiu galima pasakyti vieną sakinį... O gavusi visus sertifikatus pradėjau dirbti.
Tuo metu mano vyras atidarinėjo savo naują kliniką, tai kol Hakanas buvo operacinėje, aš galėjau kurti visą įvaizdį ir idėjas. Šiuo metu toliau organizuoju klinikos veiklą, užsiimu visa komunikacija, rinkodara, dirbu su tarptautiniais klientais ir plečiu naują projektą – „Grožio kelionės“.
– Minėjote, kad dalis jūsų klientūros – užsieniečiai, atvykstantys į jūsų kliniką darytis plastinės operacijos. Kodėl jie skrenda į Turkiją?
– Per pastaruosius metus Stambulas tampa ne tik medicinos turizmo centru, bet ir plastinės chirurgijos centru, taip pat kaip Seulas, Brazilija. Industrija labai sparčiai auga, nes medicinos lygis aukštas, o kainos nėra didelės.
Dabar pas mus su vyru pusė pacientų yra iš užsienio, o pusė – turkų. Daugiausia sulaukiame iš Danijos, Skandinavijos kraštų, Londono, Rumunijos. Hakanas labai garsus Rumunijoje, nes jis operavo porą šalies žvaigždžių, apie jį tada rašė ir BBC.
Pastaruoju metu sulaukiame ir daug lietuvių. Turbūt dėl to, nes šiuo metu liros kursas labai smarkiai kritęs, todėl europiečiams Turkijoje kainos yra palyginti mažos.
Dėl to aš ėmiausi projekto – „Grožio kelionės“. Pagalvojau, kodėl lietuviams, kurie kreipiasi į Hakaną dėl plastinių operacijų, nesukūrus įdomios patirties ne tik pasigražinant, bet ir patogiai keliaujant. Mes siūlome tiek paėmimą iš oro uosto, nuvežimą iki viešbučio, ligoninės, tiek suorganizavimą, ką jie gali pamatyti Stambule. Mano vyras sako, kad miestą pažįstu geriau nei jis, žinau, ką galima parodyti įdomesnio, o ne tik keli pagrindiniai objektai. Vis tik po operacijos pacientams tenka šalyje praleisti kelias dienas, iš viso jie čia užtrunka apie savaitę.
– Kalbant apie pačius turkus, ką jie dažniausiai dailinasi pas plastikos chirurgus?
– Turkų nosys yra didelės – tiek vyrai, tiek moterys mėgsta dailintis būtent jas. Apskritai, Turkijoje didelio tabu dėl plastinių operacijų nėra. Jei pasidarai nosies operaciją, visi tą žino, niekas neslepia.
Taip pat labai populiarios neinvazinės injekcijos – tiek botoksas, tiek žandų, lūpų putlinimas. Su botoksu galima pakoreguoti ir nosies formą – pakelti viršūnėlę.
– O ar pati esate pasinaudojusi galimybe ir atsigulusi pas vyrą ant operacinio stalo ką nors pasitobulinti?
– Hakanas man neleidžia nieko darytis (juokiasi). Be to, labai skiriasi, ką sako plastikos chirurgas, kai jis yra tavo vyras, ir ką sako tas, kuris nėra tavo vyras. Atsimenu, kai būdama 24-erių nuėjau pas dermatologą dėl kontaktinio dermatito, jis per 3 minutes išrašė man vaistų, o paskui 20 minučių pasakojo apie injekcijas, sakė, kad man jau jų reiktų. Pasak jo, kuo anksčiau pradėsiu, tuo bus geriau. Nors iš tikrųjų taip nėra. Nesvarbu, ar tau yra 23-eji ar 35-eri. Jei anksčiau pradėsi, vis tiek turėsi kas pusmetį ar metus jį pakartotinai leistis. Bet jeigu pradėsi vėlesniame amžiuje, efektas bus lygiai tas pats. Tiesiog daugelis gydytojų nori kuo daugiau užsidirbti, todėl agituoja kuo anksčiau pradėti šias procedūras. Nuoširdžių specialistų labai sunku surasti.
O man tiesiai šviesiai pasako, kaip iš tikrųjų yra (šypsosi). Pavyzdžiui, dabar labai populiarios injekcijos į lūpas. Įdomu, ar gydytojai savo pacientams pataria jų nesiputlinti. Kuo esi vyresnė, tuo odos elastingumas mažėja. Paputlinus lūpas lūpų linija nusileidžia, tarpas tarp lūpos ir nosies padidėja ir tai atrodo ne taip tobulai, kaip moterys įsivaizduoja. Todėl būna, kad pacientams Hakanas pasiūlo dar kartą pagalvoti, ar pacientas tikrai to nori.
– Net ir jei norėtumėte, sakote, Hakanas neklausytų jūsų prašymų?
– Hakanas kol kas man dar nieko nėra daręs. Bet aš neatmetu tokios galimybės, kad, pavyzdžiui, kai pagimdysiu teks pasinaudoti jo paslaugomis. Aišku, aš dar nežinau, koks mano genofondas, vienoms moterims labai greitai viskas susitvarko, joms su sportu greitai pavyksta padaryti plokščią pilvuką, o kitoms – nesiseka.
Vienintelis dalykas, ką man Hakanas yra padaręs, – į žandikaulio raumenis suleidęs botoksą, nes aš labai stipriai naktimis griežiu dantimis. Kitos priemonės man nepadėjo, o ši puikiai tinka.
– Ar Hakanui dažnai tenka atkalbinėti pacientes nuo operacijų ar injekcijų, kai jau plika akimi matosi, kad klientės nebejaučia ribų?
– Iš tikrųjų nėra labai daug tokių klienčių. Pasižiūrėjus į mūsų pacientus, didžioji dalis yra tų, kurie dėl tam tikrų gyvenimo pokyčių nori susigrąžinti savo buvusias formas – po gimdymo, numetus labai daug svorio.
Pasitaiko, kad kartais ateina moterys, kurios nori neproporcingai didelės krūtinės. Tai kiekvieno chirurgo etikos klausimas. Drastiškų pokyčių norinčius pacientus stengiamės atkalbėti nuo pavojingų operacijų.
– Kiekvieną rytą su Hakanu einate drauge į darbą. Neatsiranda trinties, kai kartu ir namuose, ir darbe?
– Nors darbo vieta yra ta pati, bet esame atskyrę savo zonas, kuriose dirbame. Aš keliuosi anksti, paruošiu pusryčius, pavedžioju šunį, o tada su Hakanu pėsčiomis einame į darbą – jis prie pat namų.
Kol jis ruošiasi operacijai, aš tvarkau paciento dokumentus, sužiūriu, ar tyrimai atlikti. Paguldžius į operacinę, mano darbas ligoninėje baigtas, tada einu į mūsų kliniką ir užsiimu visais administraciniais reikalais.
– Ko reikia, kad Turkijoje taptum garsiu chirurgu?
– Hakanas yra labai talentingas ir savo darbą mylintis gydytojas. Ačiū, Dievui, namuose nėra įvesta tokia disciplina, kokia vyrauja jo operacinėje (juokiasi). Kiekvienas plastikos chirurgas turi savo darbo stilių ir estetinį suvokimą. Hakano darbus galima viešai matyti socialiniuose tinkluose. Žmonėms patinka tai, ką jis daro. Garsūs tinklaraštininkai ar aktoriai renkasi jį dėl puikių rezultatų, darbo etikos. Tai labai svarbu.
– Šią vasarą iškėlėte net dvi vestuvių puotas. Kodėl dvi šventės?
– Atsigabenti giminaičius lietuvius į Turkiją, o turkus į Lietuvą būtų buvęs per didelis logistinis iššūkis, todėl mūsų civilinė santuoka įvyko Lietuvoje – Vilniaus rotušėje, vėliau ėjome į „Stiklius“. O jau Turkijoje buvo mūsų labai didelės, tik jau šįkart simbolinės vestuvės, susirinko virš 200 žmonių.
– Svajonių vestuvės?
– Svajonių vestuvės (šypsosi). Turkijoje ceremonijos metu tėtis atvedė mane prie gėlėto altoriaus su Bosforo sąsiaurio vaizdu. Mūsų labai geras draugas, irgi plastikos chirurgas, pasakė kalbą apie meilę. Aš buvau pasiruošusi priesaiką, Hakanas taip pat man pasakė savąją, apsikeitėme labai gražiais bei jautriais žodžiais.
O tada buvo didelis vakarėlis. Turkijoje vestuvės būna visai kitokios – čia visi dovanoja auksą, tai tokia jų tradicija. Dažniausiai svečiai įteikia po gramą aukso, bet jei draugas yra labai artimas, gali padovanoti ir daugiau. Dabinimas auksu tokia keistoka tradicija. Po vestuvių visą auksą skaičiavome ir nešėme į banką (juokiasi). Kai liros kursas nuolat keičiasi, auksas laikomas stabilia investicija
Po to medaus mėnuo Balyje ir Maldyvuose. Žodžiu, viskas taip, kaip turi būti.
