Ar tiesa, kad introvertėms aktorėms tarpusavio konkurencija, aukojimasis viešam gyvenimui kainuoja nepalyginti daugiau nei ekstravertėms?
Nelaikyčiau savęs nei gryna introverte, nei šimtaprocentine ekstraverte: kiekvienas esame ir vienoks, ir kitoks. Iš pirmo žvilgsnio atrodau mėgstanti daug komunikuoti, tačiau uždarumo, vienatvės poreikis man kur kas didesnis nei nuolatinio bendravimo. Kokią užsidėti socialinę kaukę, dažniausiai pasufleruoja konkrečios situacijos, nors apskritai tų kaukių vengiu. Nemaloniausia, kai pati pajuntu, kad bendrauju labai nenuoširdžiai. Gyventi prieš nieką nesimaivant – neįkainojamas turtas ir vidinis komfortas. Tiesa, aktoriui tos kaukės neišvengiamos, ir aš visai neseniai supratau, kad nesu tinkama šiai profesijai.
Taip, vaidinau Džuljetą, Niną, paskui Nijolę Bražėnaitę Jono Vaitkaus režisuotame filme „Vienui vieni“ (apie partizaną Daumantą) – tai darbai, kuriuos išgyvenau su didele meile. Visa kita daugmaž buvo kaukės: jutau, kad negaliu būti šalia savo emocijų, o ne su jomis, negaliu savęs laužyti ir prievartauti. Po aštuonių darbų su režisieriumi Jonu Vaitkumi jaučiausi pasiklydusi tarp savo jausmų. Atsitraukiau. Kiekvieno mūsų žydėjimo laikas – skirtingas: kaip aktorė, išsiskleidžiau aštuoniolikos ir žydėjau iki dvidešimt devynerių. Paskui prasidėjo ieškojimų kelias. Atrodo, kad mano gyvenime viskas susiklostė iš kito galo, nes paprastai pirmiau būna ieškojimai, o paskui nušvinta didieji atradimai.
„Štai Džuljeta!“ – per atranką parodė į jus ranka Eimuntas Nekrošius, nors prieš tai neįveikėte konkurso į aktoriaus meistriškumo specialybę.
Baigusi vidurinę, rinkausi dvi specialybes – ir dainavimo, ir vaidybos. Pasitikėjau savimi, nes jau buvau koncertavusi su tokiomis džiazo žvaigždėmis, kaip Vladimiras Čekasinas, Leonidas Šinkarenka, Vytautas Labutis, Liudas Mockūnas, tačiau niekur neįstojau. Nusivyliau, jaučiausi nevykusi ir niekam nereikalinga.
Prisimenu, atėjo rugsėjis, o man tokia tuštuma: į mokyklą jau nebereikia, bet ir studijų nėra. O kur dar visuomenės spaudimas (tiesa, labiau įsivaizduojamas, nei esamas), kad rugsėjo pirmąją privalai kur nors būti?.. Tada gyvenimą nulėmė vienintelė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus frazė: „Taigi va Džuljeta.“, kurią išgirdau vos atėjusi į būsimos roko operos artistų atranką. Įdomiausia, kad šio sprendimo visiškai nesureikšminau: užuot jį pasitikusi su euforija kaip žingsnį didelės svajonės link, priėmiau kaip natūraliai susiklosčiusį.
Įvyko paradoksas: visi, kurie tais metais įstojo į aktorinį, liko vaidinti masinėse scenose, o spektaklio kolegomis pasidarė tie, kurie jau dėstė akademijoje ir kurie buvo stojamųjų komisijoje. Prisimenu, savo kolegei Daliai Tamulevičiūtei Nekrošius papriekaištavo: „Ir kaip jūs šitos mergaitės galėjote nepriimti...“ Šiandien, kai jau esu aktoriaus meistriškumo specialybės magistrė, paragavusi japonų teatro no subtilybių, kuo puikiausiai suprantu komisijos sprendimą: matyt, pasirodžiau pernelyg užsisklendusi, nemokėjau iki galo atsiskleisti, pagaliau kūrybinį konkursą lemia daugybė momentinių subjektyvių dalykų.
Ir niekada nesigailėjote, kad dar ko nors nesuvaidinote?
Taip jau lemta. Daugelis dalykų, kurie paprastai žmogų ištinka antroje gyvenimo pusėje, mane pasitiko pirmoje: profesinės karjeros viršūnė, tėvų mirtys... Pastarosios užgožė viską, neliko vietos apmaudui nei dėl nesuvaidintų personažų, nei dėl nesudainuotų džiazo dainų. Būti su sergančia mama (tada teturėjau vos dvidešimt dvejus metus), išlydėti ją į amžinybę, paskui, praėjus vienuolikai metų, tą patį padaryti su tėčiu – tai tokia patirtis, kad atrodo, jog nugyvenai kelis gyvenimus. Mirties akivaizdoje menkavertės ambicijos, ketinimai, planai, vienadieniai džiaugsmai ar nesėkmės staiga pasitraukia į šalį. Pagaliau kurti vaidmenis, lydimus gana žiaurių metodų, kuriuos taikydavo režisieriai, man būdavo kančia. Jų prievartai esu per jautri: nuo pastabų apimdavo panika, sakytum, patekdavau į transo būseną...
Prisimenu, kaip ne kartą eidama nepažįstamo miesto, kuriame gastroliuodavome, gatve verkdavau ir kaldavau sau į galvą: „Ne, ne, ne, nenoriu būti aktorė!“ Žiaurus, bet be galo nuoširdus Nekrošiaus elgesys, jo ambicija žūtbūt pasiekti norimą rezultatą turėjo ir pliusų, ir minusų. Ir jei tas rezultatas galiausiai neteiktų satisfakcijos, turbūt išprotėtum.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
