„Operinė muzika jau kokius 30–40 metų išgyvena ne patį geriausią laikotarpį, nes šis menas reikalauja labai daug išlaidų ir investicijų. Dažnai pagalvoju, kad mūsų šalyje padėtis keičiasi. Bet svarbiausia susigrąžinti svetur dirbančius solistus bent trumpam, kad primintų, jog esame muzikų šalis“, – kalba M.Vitulskis.
Operos solistas sako, kad besiruošdamas naujam vaidmeniui kiekvienas atlikėjas įdeda daug darbo, tačiau labiausiai už spektaklį atsakingas režisierius. Kartais, pasakoja M.Vitulskis, dainos, kurią atlikti sekasi geriausiai, spektaklyje gali nelikti visai, jei taip nuspręsta režisūriškai.
M.Vitulskio tarptautinė karjera – pačioje viršūnėje. Jis koncertuoja Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Nors Lietuvoje kiekvienas jo pasirodymas sulaukia gausių aplodismentų, užsienyje žiūrovai nebijo reikšti ir kitokias emocijas.
„Paskutinį pastatymą turėjau Anglijoje, Lydse, kur vaidinau niekšą. Žiūrovai taip įtikėjo, kad kai visi ėjo nusilenkti, jiems plojo, o mane nušvilpė. Labai nejauku – taip nutiko pirmą kartą gyvenime. Teatro direktorius net iš anksto manęs atsiprašė sakydamas, kad bus daug riksmo, bet tai nereiškia, kad blogai dainavau, o tiesiog, kad žmonės manimi patikėjo“, – juokiasi M.Vitulskis.
Dainininkas prisimena ir kitą įvykį, nutikusį scenoje: „Kartais scenoje būna labai baisių klaidų – didelis menas jų neparodyti, nepabrėžti ir pačiam nenusistebėti. Italijoje buvo spektaklis „Traviata“ ir viena mergina man turėjo atnešti laišką, o jos regėjimas labai prastas. Prieš jos išėjimą scenoje aklinai tamsu. Ji bėgo su tuo laišku, šviesa neužsidegė laiku ir ji įkrito į orkestro duobę. Viskas baigėsi gerai, žiūrovai net nesuprato.“
Pasak M.Vitulskio, būti tenoru Lietuvoje – sunku. Tam trukdo ne tik oro sąlygos, bet ir pedagogų stygius. „Tai tikrai keista. Mes laikome save daugiau šiauriečiais, todėl turėtume būti labiau žemabalsiai. Sąlygos čia aukštiems balsams – vienos blogiausių, nes keičiasi orai – šalta, karšta, drėgna, sausa. Balso stygos reaguoja į viską.
Turbūt todėl tenorai ir yra pavieniai, bet vis tiek turime kuo didžiuotis ir tradicijos puikios. Žinoma, pedagogų tenorams nedaug – galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai didelė bėda“, – sako atlikėjas.
Muzika – ne vienintelė M.Vitulskio aistra. Jis tikina, kad domisi daugeliu dalykų, o didžiausias jo hobis gali nustebinti.
„Nors mano šeimoje niekas nemedžiojo ir panašiais amatais nesivertė, man labai patinka peiliai. Juos gaunu dovanų, turiu rankų darbo meistrų peilių, ispanų, lietuvių darbų, bendrauju su keliais peilininkais. Beje, vienas, mano nuomone, genialiausių Lietuvos peilininkų yra smuikininkas – gamina smuikus. Jo peiliai tokie preciziški – tikras menas“, – teigia M.Vitulskis.
„Leonardo da Vinci buvo vandenis, aš taip pat – jis labai daug kuo žavėjosi, norėjo išbandyti daug sričių. Savyje irgi to atrandu, nors nesu toks genijus, kaip jis. Galvoju, kad muzika nėra vienintelis dalykas, kurį norėčiau gyvenime nuveikti – norėčiau ir tapyti, ir peilius gaminti“, – priduria jis.
