Tikrosios šventės dienos išvakarėse, Erikos iniciatyva Vitulskiai suorganizavo smagią gimtadienio puotą sodyboje prie ežero, į kurią sukvietė kelias dešimtis artimiausių draugų ir bičiulių.
„Jei atvirai – stipriai spyriojausi dėl to jubiliejaus. Galvojau, gal geriau palaukti 40-mečio, atšvęsti jį geriau. Ką čia tas 35... O ir šiaip esu linkęs pataupyti, yra visokių finansinių planų. Bet na, jei balius, tai balius“, – likus kelioms dienoms iki gimtadienio 15min linksmai pasakojo Merūnas.
Apie tuos gimtadienio planus ir ateities norus su juo ir pasikalbėjome.
– Kad jau taip, tai dabar išduokite, kam čia taupyti norisi? Buičiai? Kelionėms? Karjeros galimybėms?
– Buičiai. Yra, kur investuoti. Ir nors labai myliu Lietuvą, suprantu, kad ji turbūt manęs ateityje taip stipriai nemylės, todėl turiu mąstyti apie ateitį jau dabar. Turiu planų investuoti, noriu, kad mano uždirbti pinigai vėliau mane išlaikytų senatvėje.
Dėl savęs nesijaudinu, tačiau kai atsirado vaikų – atsirado ir saugumo poreikis, ta tikra mąstymo branda atsirado. Visuomet norėjau savo šeimai, savo antrai pusei saugumo, gražios, patogios ateities.
– Nepaisant noro šeimos biudžetą paskirti kitiems dalykams, gimtadienio šventę suplanavote. Užsiminėte, kad čia Erika jus įkalbėjo – čia jos staigmena?
– Gimtadienius apskritai retai švenčiame, bet kaip Lietuvoje jų gali nešvęsti? Juk, kaip sako, čia švogerių kraštas, turi su savais pabūti (juokiasi). O ir šiaip kažkaip gyvenime ir naujų žmonių sutinki, o juos pakviesdamas švęsti kažkuria prasme jiems dėmesį rodai.
Aš niekada nelaukiu gėlių, pats esu labiau linkęs visiems tiems brangiems žmonėms jas dovanoti – juk visi jie mane formavo kaip asmenybę. Žmonės, aplinka – visa tai metams bėgant susidėlioja į stalčius. Tai lyg tam tikros gyvenimo pamokos, kurios praturtina.
Žmona aktyviai čia viską organizavo, ji čia kaskart mane nustebina, aš pats nelabai ką dariau. Šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos ir Anglijos, dėliojomės viską per atstumą, visas šventės detales, nors per atstumą ir sudėtinga.
– Sakote, kad Erika mėgsta staigmenas. Kokių anksčiau jos rengtų siurprizų esate sulaukęs?
– 27 gimtadienis buvo labai netikėtas ir įspūdingas. Tuomet kaip tik ruošėmės vestuvėms, mokėmės jaunavedžių šokio. Šokiai man buvo vienas baisiausių gyvenimo išbandymų, tačiau ryžausi tik dėl Erikos.
Gimtadienio dieną turėjome repetuoti, nes nebedaug laiko buvo likę. Prašiau Erikos, kad bent per gimtadienį leistų padaryti išimtį, praleisti repeticiją, o ji užsispyrė, kad reikia važiuoti į salę ir viskas.
Kai atvykome, čia pamatėme organizuojamą furšetą, o mums pasakė, jog turime valandą, galime repetuoti kitoje salėje, nes po to čia vyks šventė. Nuėjome į kitą salę, kuri buvo uždaryta užuolaidomis, praskleidžiau jas, o ten – visi mano geriausi draugai, bičiuliai, klasiokai... Buvo taip netikėta, kad vau! Labai geras jausmas apėmė.
Vėliau ir 30 gimtadienį ji suorganizavo. Tądien turėjau koncertuoti neva sodyboje Dzūkijoje. Ten dar tokią situaciją surežisavo – įtikino mane, kad į salę, kurioje neva koncertuosiu, turiu atvykti įsėdęs į liftą, o tada atsidarys lifto durys, aš su mikrofonu įžengsiu ir visiems bus staigmena.
Mėgstu staigmenas, todėl sutikau, galvoju, o, bus įdomu.
O tuomet... užkilau tuo liftu, durys atsidarė ir ten mane pasitiko didžiulė kompanija, visa šou verslo grietinėlė. Vakarėlio aprangos tema buvo beskonybė, todėl reikėjo matyti – kas su triko, kas su kerziniais batais, odinėmis striukėmis, įspūdingai atrodė.
– Visas šis ilgasis savaitgalis – lyg viena didelė šventė. Žinau, kad teko dalyvauti ir ne viename Vasario 16-ajai, Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtame renginyje. Kaip derinate šias šventes, nebuvo taip, kad viena jų nublanktų prieš kitą?
– Pastaruosius 13 metų Vasario 16-ąją miniu su tauta. Tie atsakingi padainavimai, kaip Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“ – visuomet lipu į sceną ir ta diena tampa tikra švente.
Scenoje turi galimybę ir žodį pasakyti, įkvėpti, ir suvoki, kad tave mato ir jaunoji karta, kuriems rodai pavyzdį. Tai maloniai veikia ir tave patį.
Tik kad tos mūsų džiugios šventės dažnai maišosi su liūdesiu, norėčiau, kad to džiugesio būtų daugiau. Kaip kokia Amerika – ji kitaip švenčia, su linksmesne gaidele. Nors, aišku, nereikia pamiršti ir tų, kurie dėl šios datos atidavė labai daug ir realiai mes turime labai daug pasiaukojusių žmonių.
Mane ypač paveikė dalyvavimas 100-mečio dainos projekte. Kai pamačiau pilną salę partizanų ir supratau, kad man dabar reikės „Lietuva brangi“ dainuoti – man jaunam, tiesiai šviesiai pasakysiu, aš nejaučiu iki galo to taip, kaip tai jaučia tie žmonės. Nesuveda taip smegenys įvykių, kol neturi per kraują pajausto to praradimo ar priespaudos pojūčio.
Aš gyvenime vos tik paliečiau tą raudoną spalvą, netrukus grįžome prie žalios. Džiaugiuosi, kad neteko nieko panašaus patirti, tačiau tos patirtys tai labai stipriai veikia. Ir šios datos labai svarbios. O gimtadienis... tai žinot... nieko gero (juokiasi).
– 35 metai jums pačiam šiandien – daug ar mažai?
– Dabar, prieš mums kalbantis, išgėriau kavos, o ji mane gerai nuteikia, tampu hiperaktyvus, imu optimistiškiau vertinti viską (juokiasi).
O jei rimtai – visiems būna silpnumo akimirkų. Būna, imu svarstyti, kad nieko dar gyvenime nepadariau, dar per mažai nuveikiau, o čia, štai – jau 35.
Kita vertus, manau, kad laikui bėgant ambicijos tik auga, ir nors kiti, būna, naują gyvenimą pradeda ir 70-ies, esu įsitikinęs, kad aktyviausia žmogaus energija pulsuoja iki 50 metų.
Vadinasi, dar turiu laiko, dar visko gražaus galiu nuveikti, o jau tuomet bus galima atsikvėpti, pristabdyti save, džiaugtis vaikais, pamąstyti apie jų ateitį.
Amžiaus apskritai nebijau, nors dabar ir pačiam juokinga – kai buvau vaikas, o mamai buvo apie 40 metų, tada atrodė, kad ji mano akyse jau žilsta, nors ji man kartodavo, kad čia tik visko pradžia. Išorinis pasaulis ir jo suvokimas neretai skiriasi nuo vidinio. Tarkime, man ir pačiam mintyse sustojęs laikas, širdyje esu 21-erių ir dar esu nusiteikęs kaip reikiant pavaryt.
– Kiekvienas gimtadienis – tarsi asmeniniai Naujieji metai. Kokie jums praėjusieji?
– Įdomūs. Džiaugiuosi, kad mano pasirodymai Lietuvoje persikėlė į didžiausias šalies arenas.
Pastaruoju metu mažiau koncertuoju šalyje, skiriu daugiau dėmesio užsienio projektams. Tačiau jei jau koncertuoju, tai turiu kiek pakėlęs kartelę – tų koncertų gal mažiau, bet jie ypatingesni, o tai mane džiugina.
Kaip ir džiugina pagaliau išsipildęs noras dirbti su Anglijos rinka, pagaliau pavyko susitarti, pasirašyti sutartį. Man patinka tos šalies požiūris į teatrą, čia tvarka ideali, žmonės – labai disciplinuoti, o per bendravimą ir pats tarsi su jais suaugi.
Džiaugiuosi, kad mane praėjusiais metais pastebėjo toks leidinys kaip „The Times“ – įvertino, parašė gražią recenziją, tai svarbu, tai priduoda pasitikėjimo savimi.
Ir nors darbine prasme gyvenu labai įtemptu grafiku, ne ką mažiau savo dėmesį norisi sutelkti į vaikus, šeimą, jie man svarbiausi. Ir Erikai sakiau, kalbėjom, abu svarstėm, kokie mes laimingi esame, kaip mums vis dėlto nieko netrūksta. O jei jau nutiktų taip, kad nebeturėčiau koncertų, atidarysiu savo studiją, mokysiu žmones dainavimo – čia, patikėkite, jau stovi eilės norinčių, bet aš vis žadu žadu...
– Tai gal čia nebūtina nebeturėti koncertų. Gal šios minties nereiktų taip lengva ranka pamesti?
– Galvoju. Tačiau jaučiu, kad ateis laikas, kai turėsiu nulipti nuo scenos. Ir geriau tą padaryti dar tuomet, kol nenumiriau ant jos – tokios filosofijos laikausi.
Manau, kad visuomet yra geresnių, visuomet yra jaunoji karta, kuri dabar – labai ambicinga. Kartais žiūriu į tuos jaunus žmones ir suprantu, kad po kokių dešimties metų jie pernoks mane, todėl norisi pastūmėti, patarti, pamokyti. Taip pat ir prioritetus paaiškinti – kur juos statyti, kur ne, ko mokytis, ko ne, kaip nemėtyti savęs į kairę ir dešinę, o susikoncentruoti į tikslą.
– Jums pačiam teko dirbti ne vienoje užsienio šalyje. Kokia ta skirtingų teatro mokyklų patirtis?
– Studijų laikotarpis akademijoje Lietuvoje man nebuvo pats gražiausias, dėl daugelio dalykų teko stipriai pasispausti – pedagoginiai principai čia buvo visai kiti nei gyvenime.
Kiekviena šalis skirtingai užkelia savo kartelę, turi principus, kiek gali leisti sau kažko nežinoti, nemokėti. Kai atsiduri tarp profesionalų, turi save mobilizuoti. Kitaip – jei sukelsi kokių nors abejonių, tave tiesiog suės.
Visos patirtys pirmiausia moko lankstumo, pasitikėjimo. O to pasitikėjimo man nemažai suteikė televizija. Žinote, kartais ir pats pamąstau – kad jei dėl kažko dvejoji, jei netiki tuo, ką darai, niekas nepatikės. Scenoje turi žengti aukštai iškelta galva – žmonės turi pajusti energiją, turi matyti tavo akių blizgėjimą. Lygiai kaip tą pajusti turi ir su tavimi dirbantys režisieriai, dirigentai.
Austrijoje, Vokietijoje, Anglijoje – čia daug kas panašu: viskas vyksta laiku, tiksliai, viskas pagal nustatytas taisykles. Čia teatras tau retai leidžia pasireikšti iš vaidybinės pusės, jie tiksliai žino, ko iš tavęs nori, viskas griežtai. Prancūzijoje daugiau laisvės, prancūzai labiau atsipalaidavę.
– Merūnai, o kas pačiam yra svajonių kartelė karjeros prasme?
– „Metropolitan Opera“ Niujorke turbūt daugeliui yra aukščiausias įvertinimas, po to vienareikšmiškai visos durys atsidaro. Nesu konkursinis atlikėjas, nesu laimėjęs daug pasaulinių konkursų, todėl sunkiau.
Kita vertus, yra genialių dainininkų, kurie visuose prestižiniuose teatruose yra dirbę, bet iki „Metropolitan Opera“ prieiti niekaip nepavyksta. Man tai tiesiog svajonė, bet gal – vieną dieną, ji išsipildys. Kaip ir į Italijos „La Scala“.
Savimi neabejoju, gal tai padeda eiti į priekį. Džiaugiuosi, kad ir mano agentūra manimi stipriai tiki. Manęs sykį viena žurnalistė paklausė – ar aš darbe ištikimas? Atsakiau, kad o kaip kitaip! Būna, kiti agentūras keičia kaip kojines, kas metus ar dvejus, o aš... aš su ta pačia jau gal dešimt metų. Kaip ir su ta pačia televizija – jau gal 13 metų draugauju. Man patinka pastovumas, o ir jei yra pasitikėjimas – kam blaškytis?
– Ar kada pagalvojote, kam norėtumėte skirti daugiau laiko? Gal turite kokią nors asmeniškai įdomią veiklą, apie kurią mažai ir kam pasakojate?
– Man patiko vienas interviu su Anna Netrebko. Ji – vienas svarbiausių sopranų pasaulyje šiuo metu. Jos žurnalistai paklausė to paties klausimo – ką darytumėte, jei neturėtume šeimos, jei nedainuotumėte?
O ji – atidaryčiau restoraną ir kepčiau kepsnius. Sako, mano svajonė – nuosavas restoranas. Anna yra žinoma visame pasaulyje. Jos honorarai siekia milijonus, o ji... ji tiesiog nori to paprasto, žemiško gyvenimo.
Tuomet pagalvojau, kad ir aš taip pat. Turiu aš tų žemiškų svajonių. Norėčiau turėti dirbtuves, kuriose galėčiau ką nors gaminti – peiliai man labai patinka, kalviauti iki studijų mėgau, sodyboje dirbau, puikiai išmanau šį amatą. O ir iš medžio koplytstulpius dariau, daug visko veikiau iki muzikos.
Net turiu svajonę ateityje, viziją – esu sodyboje, tyla, vėjas aplink pro vieną langą ateina, pro kitą išeina, žmonių aplink nėra, o aš sėdžiu sau laimingas dirbtuvėse ir prie šmirgelio ir kažką darau.
– Kaip dar pavyksta Merūnui atsipalaiduoti? Iš naujo save perkrauti? Gal turite kokių nors specialių ritualų, kurie padeda atrasti savyje harmoniją, balansą tarp scenos ir to, kaip sakote, paprasto žemiško žmogaus?
– Nuolatinės kelionės, skrydžiai vargina. To laisvo laiko mano grafike ne tiek daug. Šeima, namai, darbai, repeticijos, įvairūs skaičiavimai – to laisvo laiko ne tiek daug ir lieka. Todėl kai tik galiu sau leisti nieko neveikti, tiesiog... miegu. Miegas yra geriausia reabilitacija tiek kūnui, tiek ir balsui.
Būna, kad kartais ir Erikos paprašau – sakau man reikia vienos dienos miegui. Ji sako – viskas gerai, o kadangi turime dar vieną butą, sako, važiuok ten, pailsėk, vienas pabūk. Būna, kad po intensyvių mėnesių tiesiog mirtinai reikia tokios dienos. Nuo visko atsiriboti, norisi tylos. Kitaip nuo krūvio, nuo įtampos imu pats save deginti.
Kita vertus, žiūriu į tai filosofiškai, visi žmonės gyvenime kažką pasiekia tik per darbą, o ne per poilsį.
– Prakalbote apie tylą. Kiek jos yra muziko namuose? Laisvalaikiu mėgstate klausytis muzikos, o gal priešingai – norisi išjungti bet kokį garso šaltinį?
– Muzikos klausau tik dėl vaikų. Vaikams užleidžiu ir akademinės muzikos – mažasis neretai mėgsta imituoti tenorą, dainuoja. Nors šiaip klausome visko – nuo roko iki popmuzikos, nuo klasikos iki elektronikos.
MTV ir Mezzo TV kanalai mūsų namuose įjungti būna turbūt 24 valandas per parą, ta muzika – ji visuomet šalia. Nors turbūt ir tokios duonos nebūčiau pasirinkęs, jei nemėgčiau jos. O ir šviestis reikia, todėl darbinės, kaip vadinu, muzikos nemažai klausau, nors stengiuosi namuose nuo jos šiek tiek atsiriboti.
– Ką jūsų vaikams reiškia augti su tėčiu, kuris gyvena muzika, muzikoje ir iš muzikos. Norėtųsi, kad vaikai pasektų jūs pėdomis, linkėtumėte jiems dainininko, muzikanto karjeros?
–Jei nuoširdžiai, tikrai to nenorėčiau. Tai yra juodas darbas, už kurį dažnai nėra tinkamai atlyginama. Šioje srityje tu turi būti geriausias – kitaip esi niekam neįdomus. Ir, jei atvirai, dažnai būna labai skaudu, kai suvoki, kad tavo bakalaurai, magistrai niekam neįdomūs, kad jei nebūsi geriausias, arba keisi sritį, arba koncertuosi draugams nemokamai kokiuose vakarėliuose.
Meno žmogui nebūti įvertintam – tai atitinka žodį „savižudybė“. Ir tą su savimi nešiojiesi visą gyvenimą, niekada neužmiršti.
– Kalbant apie vaikus – nors jie dar maži, bet gal jau jaučiate, kokioms veikloms yra gabesni?
– Mažasis labai į muziką reaguoja – ir dainuoti bando, ir šoka abu su žmona. O vyresnysis ir muziką mėgsta, bet tapo mandresnis – jei atsisuki pažiūrėti, kai ima šokti, labai susigėsta. Vyresnį nuvedėme į muzikos mokyklą, kur vaikai ratu susėdo, turėjo visokius pratimus atlikti, pagaliukais būgnus mušti. Mūsų vaikas pirmas atliko užduotis ir paskui suko ratus lakstydamas – jis labai aktyvus, į sportinę veiklą linkęs.
– Šeima paties gyvenime užima svarbią vietą, ne kartą esate apie tai kalbėjęs. Kaip šeimos sukūrimas, vaikų atsiradimas pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, kaip perdėliojo vertybes?
– Vertybės nesikeičia. Jas įskiepija tėvai ir jos lieka visą gyvenimą. O vėliau jau mes patys stengiamės perduoti savo vaikams.
Mačiau, kaip mano mama sunkiai mus augino, o kai dar kai yra nepriteklius – labai sudėtinga. Todėl mano atsakomybė už šeimą, už vaikus – ji visada buvo labai didelė. Niekada neabejojau, kad galiu iš savęs labai daug spausti kaip tėvas ir tą stengiuosi daryti. Vaikai mane labai stipriai pakeitė.
Būna, tėvai dažnai vaikui neskiria pakankamai dėmesio, jį nukreipia į save, į savo darbus, karjerą. O vėliau nesupranta, kodėl jų vaikas piktas ant viso pasaulio. O tai tiesiog pasekmė to, kad kadaise jis negavo reikalingo tėvų dėmesio.
Man vaikai yra gyvenimo esmė. Ir net jei kažkurį laiką to nesupranti, vėliau vis tiek suvoki, kad vaikai – tavo paties tęsinys, tavo atspindys, o jų atspindys bus jų pačių vaikai. Todėl labai svarbu ir teisingai tą atspindį suformuoti.
Su žmona kartais pakalbame apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Ir abu sutariame – iš pradžių yra antra pusė, kuri tampa tavo geriausiu draugu, nuodėmklausiu, o vėliau, kai atsiranda vaikai, jie užima pirmą vietą.
– Erika, kaip suprantu, jums ir draugė, ir ramstis, ir patarėja – viskas viename. Abu ne vienam esate idealios šeimos pavyzdys. Tad kalbant apie santykius – kokios vertybės jūsų šeimoje svarbiausios?
– Pasitikėjimas. Kai jis atsiranda, jautiesi laisvas. Niekada vienas kito neribojome, nieko vienas kitam nedraudėme. Kai yra pasitikėjimas, nereikia jokių interpretacijų apie tai, kas kur su kuo susirašinėja, su kuo susitinka, kaip į ką kitą pažiūri.
Kai yra pasitikėjimas, galima kurti ir bendrą ateitį, planuoti vaikus.
– Auginate du sūnus. Pasvarstote apie trečią?
– Man patinka tie provokatoriai, kurie ir patys neretai net neturėdami vaikų vis klausia – kada trečias, kada trečias? (Juokiasi.)
Žinoma, norėtume, kuo daugiau, tuo geriau. O jau ir praktikos yra, auginimas paprastesnis – su pirmu buvo sunku, antras lengviau, dabar gal būtų dar lengviau. Tačiau svarbiausia, kad vaikai sveiki augtų, kad nesirgtų, nes kiekvieną kosulį tu imi išgyventi asmeniškai.
– Tai dabar turiu paklausti, kaip tie provokatoriai – tai kada vis tik trečias?
– Velnias žino. Būna, mūsų klausia, sako, jūs planavot, neplanavot pirmų dviejų, o mes galvojame, kad abu sūnūs mums buvo neplanuoti. Galvojame – kaip Dievas duos, tai, va, ėmė, ir stebuklas įvyko.
O dabar... kas čia žino. Gali žmogus planuoti, gali dėliotis viską, bet niekada nežinai. O ir maniškė sako – duok dar kokius 4–5 metus pailsėti, o paskui jau neva nebėra ko laukti. Norisi su vaikais ir bendrą kalbą rasti, norisi, kad tas amžiaus skirtumas tarp jų ir mūsų nebūtų, ne taip, kad vaikui 20 metų, o mums – 45.
– Lauktumėte dukros?
– Be abejo. Norisi, kad žmona nebūtų viena tarp vyrų, būtų tikrai labai faina (šypsosi).
– Merūnai, paskutinis klausimas – ko pats sau palinkėtumėte 35-mečio proga?
– Kalbant apie saviugdą – norėčiau daugiau vaidmenų.
O šiaip daugiau viską turiu. Su žmona ne kartą pamąstėm ir sakom – mums realiai nieko netrūksta, mes viską turim. Esam sveiki, viskas puiku, vaikai auga imlūs, protingi, o mes augame su jais. Žodžiu, viskas yra nuostabu.
