„Mūsų pažinties pradžioje jaučiausi tarsi ką tik iš karo Afganistane ar Vietname sugrįžęs kareivis: visas nubrozdintas, peršautas, emociškai pažeidžiamas. Dvejojau: ar esu pasiruošęs naujiems rimtiems santykiams? Kartais tiesiog dingdavau ilgesniam laikui, nors Milda man labai patiko“, – prisimena Mindaugas.
Milda neslepia, kad buvo tvirta: jeigu Mindaugas elgsis neatsakingai ir egoistiškai – čia dings, čia vėl atsiras, su tuo nesitaikys ir jo nelauks. „Norės būti kartu – turės apsispręsti, ir tai jam tiesiai šviesiai pasakiau.“
Žinoma, draugystės pražioje, kol šlifavo kampus, buvo ir pykčių. Tačiau Milda stengėsi įsiklausyti ir iš barnių įgyti tam tikrų pamokų, kaip nederėtų elgtis. „Matėme, kad mums gera kartu, esame laimingi, todėl noras stengtis vienam dėl kito atsirado savaime.“ Ilgainiui ji išsiugdė ir kantrybę, net tapo kur kas šeimyniškesnė.
„Gyvenimas yra nuostabus, nes Milda suteikia pozityvių minčių... Pasirodo, galima gyventi ramiai, gražiai, be pavydo. Visus šiuos dalykus laikau didele vertybe ir džiaugiuosi, kad galiu tai pajusti dabar. Meilė – viskas tarp mūsų yra, bet nerealiausia jaustis stipria komanda. To ankstesniuose santykiuose nebūdavo“, – tikina Mindaugas.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
