Kai rimtai telefonu dėsto, kokie šiandien jo batai ir kokią striukę vilki, kad atpažinčiau, ima juokas. Bet kai abu vos neprasilenkiame, tenka prisipažinti, kad aiškinimas pravertė: aš trumparegė, o jis tąkart buvo be lęšių...
Žiūrėjau laidą, kurios vedėja pristatydama herojus su apsimestiniu nuoširdumu balse ir tam tikra intonacija vis nutęsdavo, kad štai toks ir toks yra „paprastas kaimo žmogus“. Jums tai tinka? Esate iš Pupinių kaimo Telšių rajone.
Taip ir parašykit – esu ne koks vidutinis lietuvis, o statistiškai aukštesnis.
Kai buvau pirmakursis, vaikštinėdamas Gedimino prospektu su vienu mokslo draugu, žemaičiu iš Telšių, jausdavau šiokią tokią gėdą, mat jis itin garsiai šnekėdavo žemaitiškai.
Tuomet man atrodė, kad tai labai blogai. O Pupinių kaimo apskritai niekas nežinodavo, todėl prisistatydavau, kad esu iš Varnių. Jei tai nepadėdavo, aiškindavau apie „Bliuzo naktis“ ir M.Valančių. Kai trūkdavo kantrybė, sakydavau, kad esu iš Telšių rajono.
O paskui ėmėte didžiuotis, kad esate iš provincijos? Visi vėliau didžiuojasi, bet kažkodėl mauna iš jos ir negrįžta.
Jei trokšti ką nors veikti ir ieškai saviraiškos – važiuoji į didesnį miestą, nes pasilikęs kaime ar mažesniame, kad ir gražiame, miestelyje gali ilgainiui apkerpėti kartu su palinkusiomis pušimis ar pradėti labai svyruoti prie vietinės parduotuvės. Taip dažnai nutinka jauniems ir genialiems kūrėjams. Bet – nebūtinai.
Juk Lietuva nėra tokia, kokia rodoma tose asocialinėse televizijų laidose, kur visokie baisumai mums vakarais pateikiami. Galvoju: o koks čia moralas? Ar norima, kad pamatęs išsigąstum ir imtum manyti, jog metas bėgti, ar kad pradėtum kompleksuoti, jog visi mes tokie – pagiringi, apsidaužę, besiplūstantys, ar čia reikia džiaugtis, kad esi dar šiek tiek geresnis?
Dabar esu trylika (!) kilogramų sunkesnis, o mano ūgis – 189 cm.
Bet savo kaimo nepamirštate?
Parlekiu aplankyti tėvų, trijų seserų, brolio – visos didelės savo genties. Ir jaučiuosi, kaip grįžęs į tikrą taborą: su antrosiomis pusėmis ir vaikais mūsų susidaro gal trisdešimt.
Nesu išlepintas, nors jauniausias šeimoje – per tuos metus, kai augau pas tėvus, nepatyriau didelio lepulio. Paskui lepinausi pats. Pavyzdžiui, krepšiniu.
Beje, „Google“ pateikia vieną krepšinio puslapio nuorodą, kur skelbiamas krepšininko Mindaugo Stasiulio svoris – 82 kg ir ūgis – 185 cm. Teisingai?
Labai iškreipti faktai. Per tą laiką pakito ne tik svoris, bet ir ūgis. Dabar esu trylika (!) kilogramų sunkesnis, o mano ūgis – 189 cm. Taip ir parašykit – esu ne koks vidutinis lietuvis, o statistiškai aukštesnis. Dėl svorio labai kremtuosi, matot, net nevalgau, tik kavą geriu. Krepšinį žaidžiu apyprasčiai, bet lepinuosi sirgdamas už krepšininkus.
Esu toks fanas, kad kai jie žaidžia, kaimynai gretimame name mane visada girdi. Daug kas dabar užsiima visokiom keistom veiklom: vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, kaituoja, bastosi po Indiją, medituoja, prisiklijuoja prie riešų kažkokius velnio aparatus, rodančius, kiek jie nubėga ar nueina, koks jų pulsas, o paskui tą visą reikalą skelbia feisbuke. Ir aš norėčiau kokią panašią beprotybę turėti, kaip nors užsikabliuoti, bet esu tinginys, grįžęs namo tik pamėtau į krepšį – kieme turiu lentą.
Išlipu iš mašinos, trisdešimt kartų įmetu ir tik tada einu namo. Dar mėgstu būti vandenyje ar ant vandens. Vieną kartą plaukiau jachta „Ambersail“ į Gdanską – iš 20 žmonių per audrą tebuvome keli, kurių nekamavo jūros liga, kurie nevėmė per bortus, ant bortų ir bičiuliams ant nugarų, taigi planuoju dar paplūduriuot.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
