Mirė aktorius Regimantas Adomaitis

Žinią apie Regimanto Adomaičio mirtį portalui Žmonės.lt patvirtino teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Žmonės.lt žiniomis, Regimanto Adomaičio gyvybė užgeso pirmadienio rytą Santaros klinikose – aktorių ištiko infarktas.

Pirmasis apie R.Adomaičio mirtį pranešė portalas lrt.lt.

TAIP PAT SKAITYKITE: Bendražygiai prisimena R.Adomaitį: Jis buvo tikras kino ir teatro džentelmenas

Primename, kad R.Adomaitis sirgo ir onkologine liga. 2020 metais su portalu eg.ru kalbėjęs aktorius neslėpė, kad jaučiasi prastai.

„Atėjo senatvė, nuo kurios niekur nepabėgsi. Bet mano jaunystė ir apskritai visas mano gyvenimas buvo šviesus, nėra ko skųstis. O senatvė nėra džiaugsmas. Tai čia, tai ten skauda. Ir kuo toliau, tuo labiau. Tačiau nuo to dar niekas negalėjo apsisaugoti“, – naujienų portalo eg.ru korespondentei Janai Gordejevai yra sakęs aktorius.

J.Gordejevai tada pasiteiravus, ar tuo metu kovoja su sunkia liga, R.Adomaitis neslėpė tebesergantis.

„Aš sergu onkologine liga. Nelabai norėčiau diskutuoti šia tema. Iš pradžių buvau gydomas, buvo atliktos kelios operacijos Vilniuje. Bet dabar esu pavargęs ir atsisakiau šio reikalo. Kiek Dievas duos, tiek ir gyvensiu. Esu optimistas ir gyvenu šia diena“, – interviu kalbėjo R.Adomaitis.

Dar šių metų sausio pabaigoje aktorius atšventė 85-ąjį jubiliejų. Gimtadienio proga 15min portale buvo paskelbta publikacija apie jo vaidmenis ir Regimanto meilę kinui: Teatro ir kino aktoriui Regimantui Adomaičiui – 85: vaidmens variklis – ilgesys.

Martyno Siruso nuotr./Regimantas Adomaitis – Tėvas spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“

Teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis (g. 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose) vaikystėje gyveno Šimonių kaime, Pasvalio raj., lankė Migonių pradžios mokyklą. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Pasvalį. 1954 m. sidabro medaliu baigė Pasvalio vidurinę mokyklą (dabar – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija), 1959 m. baigė Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Fizikos – matematikos fakultetą, 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorinio meistriškumo katedroje (vadovė Irena Vaišytė).

Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, 1967–2002 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o nuo 2002-jų tapo laisvai samdomu aktoriumi ir vaidino įvairiuose teatruose. Paskutiniai vaidmenys sukurti Vilniaus mažajame teatre.

Teatre Adomaitis sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų. Debiutavęs ryškiais, lyrizmą ir dramatizmą derinančiais vaidmenimis, tarp kurių Armandas Alexandre’o Dumas „Damoje su kamelijomis“ (1964), Albanis Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Karalius Lyras“ (1964), Augustinas Dalios Urnevičiūtės dramoje „Vadink mane motina“ (1965), Povilas Višinskis Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“ (1967), Adomaitis kūrė ir šiuolaikinės dramos personažus, iš kurių įsimintiniausi Džordžas Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966) ir Francas Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (1968).

Lauros Vansevičienės nuotr./Regimantas Adomaitis

Į XX a. lietuvių teatro istoriją įėjo Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ (1969), Isabekas Čingizo Aitmatovo filosofinėje alegorijoje „Fudzijama“ (1974), Gediminas Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1978), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ (1979). Vyresnioji žiūrovų karta dar mena Juną Gabrielį Borkmaną iš to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramos, Andrejų Golubevą Aleksandro Gelmano dramoje „Akis į akį su visais“ (1982), Liudviką XIV Michailo Bulgakovo dramoje „Moljeras“ (1984), Ančiuką Prano Treinio to paties pavadinimo kūrinyje (1984), Šalimovą Maksimo Gorkio dramoje „Vasarotojai“ (1986), Skirgailą to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), AA Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose“ (1989), Džeimsą Taivoną Eugene’o O’Nello „Ilgoje dienos kelionėje į naktį“ (1989), Henrį Higinsą George’o Bernardo Shaw dramoje „Pigmalionas“ (1991).

Iš XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje sukurtų Adomaičio vaidmenų daug kam įstrigo kaprizingo ir įnoringo Sero paveikslas Ronaldo Harwoodo dramoje „Aprengėjas“ (1996), intrigantas Kazarinas Michailo Lermontovo „Maskarade“ (1997), komiškų bruožų nestokojantis Fransua François Webero „Vėploje“, (1998), impozantiškas Georgas Frydrichas Hendelis Peterio Barzo „Susitikime“ (1999), Stočkus Mariaus Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“ (2001), Žynys Sofoklio „Oidipe karaliuje“ (2002), Telesporas Žemgirdas Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikuose“ (2006). Paskutiniai dideli Regimanto Adomaičio darbai – stulbinančiai gyvas Jevgenijaus Sergejevičiaus Dorno vaidmuo Antono Čechovo „Žuvėdroje“ (2010; „Baltijskij dom“, Sankt Peterburgo teatras) ir vaidmenys, sukurti Vilniaus mažajame teatre – jaudinantis Tėvas Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (2005) ir Mykolas Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“ (2014).

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Regimantas Adomaitis

Lietuvos ir užsienio kino filmuose Adomaitis yra sukūręs daugiau nei septyniasdešimt vaidmenų Lietuvos, Rusijos (Maskvos, Peterburgo (buv. Leningrado), Odesos, Sverdlovsko), Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos, Moldavijos, Latvijos, Vokietijos kino studijų filmuose. Reikšmingiausi vaidmenys: Donatas Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, (LKS, 1966) Edmundas – Grigorijaus Kozincevo „Karalius Lyras“ („Lenfilm“, 1971), Franciskas – Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ („Mosfilm“, LKS, 1971), Orlandas – Žalakevičiaus „Kentaurai“ („Mosfilm“, 1978) ir kt.

Regimantas Adomaitis yra gavęs daug apdovanojimų, tarp kurių LTSR nusipelniusio artisto vardas (1973), LTSR liaudies artisto vardas (1979), Vokietijos (VDR) nacionalinė premija (1981), LTSR valstybinė premija (1982), TSRS liaudies artisto vardas (1985), Gedimino III laipsnio ordinas (1997), Lietuvos Nepriklausomybės medalis (2000), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2015).

Regimantas Adomaitis visą gyvenimą tikėjo teatru. Įvairiuose pasisakymuose ar savo užrašuose jis kalba apie „paslaptį“, kurios įminimui burtažodžio ieško daug garsių menininkų. „Aktorius turi būti burtininkas, pasakantis žiūrovui paslaptį.“ Kiekvienas jo išėjimas į sceną buvo tolygus ne vien rizikai ar savianalizei, bet maksimaliam susitapatinimui su kuriamu personažu, sutapatinimui savęs su tais, kurie sėdi salėje ir dar atviri pažinti tariamas tiesas. Tai aktorius, priklausantis tiems, kurie niekada scenoje nesiilsi, juos visada lydi deganti, karščiuojanti aistra. Pats aktorius savo užrašuose apie tai rašo: „Bene pagrindinė aktoriaus savybė turėtų būti aistringumas. Bet koks vaidmuo be aistros – nulis.“

Legendinis aktorius Regimantas Adomaitis

+33