Užgeso garsios etnomuzikologės, televizijos ir radijo laidų vedėjos Zitos Kelmickaitės gyvybė.
Muzikologės gyvybė užgeso ligoninėje, kur žinoma moteris buvo gydoma nuo kovo 19 d., po to, kai vesdama tiesioginę radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, pasijuto prastai ir buvo išgabenta greitosios pagalbos medikų. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau, tačiau gegužės 27-osios rytą pranešta apie jos netektį.
Žinią apie moters mirtį portalui lrt.lt patvirtino Z.Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas. Muzikologė mirė šeštadienio rytą Santaros klinikose, kur gydyta Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje.
Portalo Žmonės.lt žiniomis, moterį buvo užklupusi ūminė liga.
Dar kovo 19 dieną vesdama LRT radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ etnomuzikologė pasijuto blogai. Tiesioginio eterio metu Z.Kelmickaitei buvo iškviesta greitoji pagalba, tuomet pranešė lrt.lt.
„Kol kas laukiu gydytojų sprendimo dėl tolimesnių veiksmų, bet dabar jaučiuosi geriau“, – tąkart minėtam portalui sakė ji.
Balandžio pradžioje Z.Kelmickaitės artimieji patvirtino, kad žinoma moteris – vis dar ligoninėje.
„Kol kas galime pasakyti tik tiek, kad jos būklė yra stabili ir mažais mažais žingsneliais gerėja. Šiuo metu ja rūpinasi puikūs medikai, labai dėmesingi profesionalai. Esame nusiteikę viltingai ir tikime, kad praėjus kuriam laikui ji vėl sugrįš į darbus“, – balandžio pradžioje portalui lrt.lt komentavo laidų vedėjos artimieji.
Moteris pastaruoju metu televizijoje vedė laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, o radijuje – „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.
2021-ųjų rudenį kalbinta 70-mečio proga, paklausta apie vidinę energiją ir amžių, Z.Kelmickaitė sakė: „Jaučiuosi, kaip keturiasdešimtmetė pelargonija.“
„Pasakysiu paprastai, visi pailsėsim, kai užkas! O dabar, kol gali, kol turi energijos, idėjų ir minčių, turi ką veikti, tai ir veik. Žodis „išeiginė“ – man išvis bjaurus, – tuomet mintimis dalijosi Zita. – Viską matau paprastai: kai yra dešimt, tai tas vienetukas toks nuknebęs, o kai septyniasdešimt – skaičius septyni jau visas išsirietęs, kaip kirvukas. O kirvukas tokio amžiaus nėra labai smagu ir daug gero nežada. Tačiau tai yra ženklas, kad jau, gerbiamoji, daug darbų reikia pabaigti. Tai pabaigos darbai, kuriuos turi suskubti padaryti, kol dar esi šviesaus proto ir dar visai nenukvakai.“
Paklausta, koks yra energijos suteikiantis jos vidinis varikliukas, prieš porą metų kalbinta Z.Kelmickaitė pabrėžė: „Tik pozityvas. Būtent juo vedama matau žmones, dirbu su jais. Dažnai manęs klausia, kaip savo laidose randu tiek puikių žmonių. Jų pilna Lietuva! Tik ne visi tai pastebi, o aš juos matau kiekvieną sekundę. Net įeidama į prekybos centrą pastebiu personažus: Štai, kokia įdomi moteris! O, koks čiūdnas vyras! Oho, koks vaikas fainas! Tik su pozityvumu žvelgdamas į aplinką galėsi keliauti pirmyn. To mane nuo mažens mokė mama.“
Z.Kelmickaitė 1951 m. spalio 19 d. gimė Klaipėdoje. 1975 m. baigė LSSR konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos teatro akademija) Juozo Gaudrimo klasę, 1983 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą, Izalijaus Zemcovskio klasę.
1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktore. Buvo dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1992 m. tapo docente. 1976-1978 m. redaktoriavo leidinio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriuje. 1978-2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, su juo rengė koncertines programas. 2003-2004 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė.
Rašė straipsnius apie muziką, kūrė bei vedė muzikines laidas radijui ir televizijai. Taip pat teisėjavo muzikiniuose televizijos projektuose „Auksinis balsas“, „Triumfo arka“ ir kituose.
Kurį laiką vykdė politinę veiklą – priklausė Liberalų ir centro sąjungai, 2003-2007 m. ir 2007-2010 m. buvo išrinkta į Vilniaus miesto tarybą.
