Dailininkė S. Veiverytė (g. 1926 m Kauno apskr. Babtų valsč., Naujatrobių km.) savo kūrybos kelią pradėjo 1954 m. Jos specialybė – monumentalioji ir dekoratyvinė tapyba.
Menininkės asmenybė formavosi sudėtingu pokario metu: 1949 m. ji baigė freskos ir mozaikos specialybę Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute, kur jai dėstė dauguma prieškario Kauno meno mokyklos dailės korifėjų: St. Ušinskas, J. Mikėnas, L. Truikys, P. Aleksandravičius, Vyt. Kazimieras Jonynas, V. Vizgirda, R. Antinis, išugdę profesionalų monumentaliosios tapybos, klasikinės freskos, kompozicijos, anatomijos, piešinio suvokimą. Iš tų laikų – dailininkės susidomėjimas žmogaus kūno sandara, veido išraiška, psichologiniu charakteriu. S. Veiverytės kūryboje išsiskyrė trys sritys: monumentalioji dailė, molbertinė tapyba ir piešinys. Jos įtakojo viena kitą ir gimdavo ryškūs, įtaigūs, saviti kūriniai.
Dailininkę traukė platūs kūrybos ir veiklos užmojai. Nuo 1948 m. Kauno dailės institute, o vėliau Vilniaus dailės institute S. Veiverytė dėstė piešimą, 1966 m. ji buvo Lietuvos valstybinio dailės instituto docentė, o nuo 1968 m. vadovavo Freskos mozaikos katedrai. Dailininkė gilinosi į molbertinės tapybos specifiką, todėl nuo 1978 m. tapybos katedroje turėjo savo studiją. Skirtingai nei kiti to meto lietuvių dailininkai, plėtoję ekspresionistinės koloristinės tapybos kelią, S. Veiverytė labiau rėmėsi klasikinės dailės principais S. Veiverytė – vienintelė iš moterų dailininkių, Lietuvoje sovietmečiu pelniusi profesorės vardą (1982).
S. Veiverytės kūrybinis produktyvumas paženklintas darbo, reiklumo sau ir kitiems. Nuo septinto dešimtmečio pradėjusi kurti portretus, dailininkė išliko ištikima šiam žanrui. S. Veiverytė tapo pirmąja prof. P. Aleksandravičiaus vardo premijos, kurią 2006 m. įsteigė Lietuvos dailininkų sąjunga, laureate.
Dailininkė pelnė daugybę apdovanojimų ir premijų: nusipelniusios meno veikėjos (1974), valstybinės premijos laureatės (1974), liaudies dailininkės (1976); laimėjo tarptautinių parodų apdovanojimų: Pabaltijo trienalėje (1981), Tarptautinėje portreto bienalėje Jugoslavijoje, Tuzloje (1984).
Nepriklausomybės metais S. Veiverytė buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu (1996), už personalinę parodą gavo Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordiną (2004) bei diplomus ir garbės raštus Lietuvoje ir užsienyje.
2008 m. S. Veiverytė buvo apdovanota Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Dailininkė buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1957 m.
Velionė bus pašarvota Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Atsisveikinimas liepos 24 d. nuo 13 val. iki liepos 25 d. 16.30 val. Laidojama – Vilniaus Antakalnio kapinėse
