Socialiniame tinkle „Facebook“ buvo pranešta apie M.Šorio mirtį ir paskelbtos atsisveikinimo detalės.
„Mielieji, šįryt Martynas Šorys baigė savo gyvenimo kelionę. Ačiū visiems. Kviečiame atsisveikinti į laidojimo namus Amžinybė, Dzūkų g. 101A, Vilnius, 2 salėje:
pirmadienį, gruodžio 16 d. 15:00-18:45 ir
antradienį, gruodžio 17 d. 10-13 val.
Urną išnešime 13 val., laidosime Liepynės kapinėse, Žirnių g. 24, Vilniuje“, – rašoma M.Šorio paskyroje socialiniame tinkle.
Žmonės.lt primena, kad ypač reta nervų degeracine liga – šonine amiotrofine skleroze – Martynas susirgo prieš septynerius metus.
„Tai liga, kurios atsiradimo priežastys iki šiol nežinomos. Liga, kuriai nėra vaistų, o gydytojų verdiktas, patvirtinus diagnozę – 2–3 metai ir mirtis nuo plaučių uždegimo ar uždusimo.
Tiesa, mažiau, nei 6 procentai sergančiųjų gali išgyventi ilgiau. Ir aš dariau viską, kad Dievas duotų man tokią galimybę. Mankštos, ligoninės, sanatorijos, kelionės, vitaminai. Visuomet pirmyn. Nė žingsnio atgal!
Kai nebepaėjau, mane priglaudė Šv. Motinos Teresės Seserys, o kai joms tapo per sunku, mane priėmė pal. kunigo Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame gyvenu jau treti metai. Šiandien esu paralyžiuotas gulintis ligonis, negalintis kalbėti, savarankiškai kvėpuoti, esu maitinamas per zondą ir t.t.“, – anksčiau buvo rašoma M.Šorio socialinio tinklo paskyroje.
Prieš metus jis buvo davęs interviu portalui 15min.lt.
Tuo metu buvo teigiama, kad Martyno dienos – labai panašios. Su žurnaliste jis kalbėjosi lėtai, nes greitai neišeina. Tekstą rinkdavo akimis - sufokusavęs žvilgsnį į raides kompiuterio ekrane jis bendraudavo su aplinkiniais.
Martynas gimė, kaip sako pats, inteligentų šeimoje. Tiesa, nuo pat mažų dienų buvo silpnos sveikatos.
„Tėveliai manimi labai rūpinosi. Buvau pirmas vaikas šeimoje. Po pusantrų metu gimė brolis, dar po dešimties – dvynukai brolis ir sesuo.
Anksti pradėjau skaityti. Skaičiau viską iš eilės. Tiesa, tik prozą. Anksti susidėjau su nelabai geromis kompanijomis, pradėjau rūkyti, išgėrinėti, lošti, bėgioti iš namų“, – pasakojo Martynas.
Paklaustas, ar nori gyventi, vyras tikino, kad taip.
„Man gyvybė yra pati brangiausia Dievo dovana. Ji – neįkainojama. Visada esu už gyvybės išsaugojimą. Net ir čia įžvelgiu lemtingus sutapimus. Hospiso, kuriame manimi rūpinasi, misijos pagrindas – orus gyvenimas iki paskutinio Dievo dovanoto atodūsio“, – tuomet kalbėjo M.Šorys.
