Prie pat jūros Karklėje pastatytame name Vasiliūnų šeima gyvena jau 15 metų. Mama Nijolė, dukros Roberta ir Milana bei pastarosios 4 metų dukra Gabija. Per 4 mėnesius jų vyras, tėtis ir senelis Gintaras pralaimėjo kovą su vėžiu.
Vyras visada turėjo svajonę – įkurti reabilitacijos centrą vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, bet to padaryti nespėjo. Todėl moterys sugalvojo įgyvendinti Gintaro svajonę ir savo namus paversti reabilitacijos centru.
Tačiau moterys šios svajonės pačios įgyvendinti negali: namas buvo užstatytas bankui, kai Gintaras ėmė paskolą, tad jeigu pinigai nebus grąžinti iki liepos 1 dienos, jos ne tik praras namus, tačiau ir nebegalės išpildyti tėčio noro.
Milana pasakoja, kad prieš kelerius metus tėtis buvo priverstas imti paskolą. Jis anksčiau turėjo statybų įmonę, kuriai, prasidėjus krizei, ėmė stigti pinigų: „Vienas daugiaaukštis namas buvo statomas įmonės lėšomis. Prasidėjus krizei, įmonei pradėjo trūkti apyvartinių lėšų verslo plėtojimui bei projekto užbaigimui, už dalį butų jau buvo įnešti avansiniai mokėjimai, bet pinigų baigti statybas vis tiek trūko. Todėl tėvelis pasiėmė paskolą, įkeisdamas nuosavą turtą, kad galėtų užbaigti statybas.“
„Su mūsų namu siejosi didžiausia tėčio svajonė, kurios jis nespėjo įgyvendinti. Jis svajojo įkurti reabilitacijos centrą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Tiems, kurie kenčia kaip ir jis pats. Tai įkvepia mus siekti šio tikslo, įkvepia tikėti svajonėmis ir taip pratęsti gerus tėvelio darbus. Todėl mūsų idėja – įkurti labdaros fondą, rinkti pinigėlius, išsaugoti namą, o jį išsaugojus, paversti reabilitacijos centru“, – Žmonės.lt sakė dukra Milana Vasiliūnaitė.
Pirmas žingsnis jau žengtas – moterys įkūrė labdaros fondą „Gintaro viltis“, kuriame žmonės gali aukoti ir taip prisidėti prie namo išsaugojimo.
Milana teigia, kad šis namas yra labai svarbus šeimai – tai lyg tėčio paminklas: „Namus kūrėme kartu. Visa mūsų šeima. Kiekvienas akmuo, kiekviena žolė ar medis čia pažįstamas, artimas, pasodintas mūsų pačių rankomis.
Savo namais mes norime dalintis su sergančiais vaikais. Čia – gamtos apsuptis, netoliese yra jūra, taigi visos galimybės leidžia sukurti patogią ir komfortišką vietą, kuri padėtų atgauti jėgas, pailsėti ir stoti į kovą su šia klastinga liga. Tai vieta, kur jaučiasi tėčio dvasia ir vienintelė vieta pasaulyje, kur mes dar galime jaustis laimingos ir saugios.“
Paklausta, kur pačios kraustytųsi, Milana sako, kad apsigyventų netoliese.
„Mes išsikeltumėme. Gyventumėm netoliese, mums nesinori prarasti namų, nes tai yra lyg tėčio paminklas: jo statyta, jo daryta. Šie namai tiesiog kvepia juo. Visi daiktai iki šiol yra sudėti taip, kaip jis ir paliko. Mes norim išsaugoti ir pasidalinti su kitais, norim, kad ir kitiems neštų džiaugsmą“, – pasakojo M.Vasiliūnaitė.
Kita dukra Roberta, šiuo metu gyvenanti Anglijoje, sakė: „Slaugydama tėtį onkologijos ligoninėje mačiau daug pavargusių žmonių. Kasdien kovojančių, kasdien stojančių į karą su vėžiu. Aš noriu atverti savo namų duris šitiems kariams, didvyriams, kurie stengiasi iš visų jėgų. Tai nebūtų įstaiga su šaltai besišypsančiomis seselėmis, tai turi būti poilsio oazė, įkvepianti žmones nepasiduoti. Šitie namai būtų atviri visiems sergantiems: vaikams, seneliams, jauniems žmonėms bei jų artimiesiems. Jūra, miškas, minkšta žolė po kojomis – visa tai įkvepia gyventi, įkvepia neprarasti vilties.“
Jeigu nepavyktų surinkti visos sumos, pinigai nepradingtų. Jie būtų paaukoti labdaros ir paramos fondams, dirbantiems su vaikais, vaikams sergantiems onkologinėmis ligomis, vaikų onkologiniam skyriui, būtiniausių medikamentų aprūpinimui.
O šią tėčio svajonę įgyvendinus, pačios moterys dirbtų reabilitacijos centre.
„Mes dabar renkame sumą, kad išsaugotumėme namą, ir jei viskas pavyks, žadame kreiptis į įvairias organizacijas, kitus paramos fondus, kad sulauktumėm daugiau pagalbos ir palaikymo. Taip pat priešais mūsų namą yra „SOS vaikų kaimas“, tai mes planuojame kartu jungtis ir daryti projektą dėl reabilitacijos centro, o po to ten ir dirbti“, – sakė M.Vasiliūnaitė.
Paklausta, kaip sekasi įgyvendinti šią idėją, Milana sako, kad žmonės domisi, tačiau jos žada daugiau apie tai kalbėti, kad visi norintys galėtų prisidėti: „Po truputį žmonės aukoja, domisi. Tačiau suprantame, kad mums tai daryti reikia intensyviau. Bandysime susisiekti su žymiais žmonėmis, politikais, organizacijomis ir bandysime visą pajėgumą sujungti vienu metu.“
