Kas nulemia modelio sėkmę – jų didenybės atsitiktinumai, pažintys ar nuoseklus tikslo siekimas?
Kodėl mane taip dažnai kviečia demonstruoti kolekcijas, dalyvauti fotosesijose, manau, reikėtų klausti pačių dizainerių ir tų, kurie rengia fotografavimus. Galbūt visa mano paslaptis ta, kad gyvenu Vilniuje, o tuo pat metu daug gerai dirbančių lietuvaičių sėkmės siekia užsienyje.
Iš pradžių jaučiau šiokį tokį diskomfortą dėl to, kad mano asmeninis gyvenimas yra visai ne toks, koks jis ant podiumo, vis galvojau, kaip tuos du gyvenimus suderinti. Nuo pat karjeros pradžios klausiausi vyresnių modelių pasakojimų, mokiausi iš jų „nudegimų“ istorijų, galbūt tai ir leido ilgėliau užsibūti mados pasaulyje. Išmokau, kad nieko nereikia priimti asmeniškai ir kad jei dizaineris nepatenkintas tavo pasirodymu, visiškai nereiškia, jog esi blogas žmogus. O juk pasitaiko visko: ir suklumpi, ir batą pameti, ir ilgoje suknelėje susiveli (juokiasi)...
Nuo ko prasidėjo tavo karjera?
Plungėje, kur augau, mane, trylikametę, pastebėjo keli agentai, ir nors tėvai netikėjo šita mano perspektyva, visai neprastai sekėsi: šešiolikos Klaipėdoje nusifotografavau „Step Top“ batų reklamai, vestuvių žurnalui, o aštuoniolikos atvažiavau į Vilnių, kur pradėjau dirbti su modelių agentūra „Image Group“. Sunkiausia buvo priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo. Nelengva iš paaugliškų sportbačių įšokti į aukštakulnius: staiga vieną dieną tau privalo pradėti rūpėti, kaip atrodai, imi sukti galvą, ar atitinki matmenis, ar spindi tavo akys.
Kita vertus, populiariu mados pasaulyje veidu tapau gerokai vėliau nei kitos merginos, o tai reiškia, kad jau buvau „sugadinta“ kitų vertybių: nežavėjo manęs nei nemokami vakarėliai, nei saldžios šnekos. Buvau susikoncentravusi į studijas ir podiumą mačiau kaip būdą prasiblaškyti, gamtos duotas galimybes išnaudoti finansinei naudai gauti. Vienu metu žiniasklaidoje buvo gaji žinutė: būk pastebėta – tapk žvaigžde. Atrodė, lyg tavo laimė priklausytų nuo to, būsi priimta į žvaigždžių Paukščių Taką ar ne. Modelio darbas, atrodė, tą tikslą priartins. Ačiū internetui ir socialiniams tinklams: šiais laikais dėmesio ir pasitenkinimo gali gauti beprotišku greičiu (juokiasi). Sumažėjo įtampos ir modelių pasaulyje: vis daugiau ateina nepaprastai nuovokių merginų, kurios priima šito darbo laikinumą, nė kiek nesureikšmina podiumo.
Vos penkiolikos iš Plungės išvažiavai į Klaipėdą – gyvenimo mokyklą pradėjai ganai anksti.
Tėvai nusprendė skirtis, o aš tuo metu išgyvenau paauglišką meilę, kuriai namiškiai ne itin pritarė. Kai mama perspėjo, kad už metų visi kraustysimės į Klaipėdą, nusprendžiau kuo greičiau viską mesti, „nusikirpti bambagyslę“ ir išvažiuoti pas senelius prie jūros. Mano mama – demokratiškų pažiūrų, todėl pernelyg nepriekaištavo: iki šiol mano, kad vaiką reikia auginti iki penkiolikos metų, o paskui leisti jam eiti savais keliais.
 |
| Smiltė Bagdžiūnė |
Vis dėlto kaip daugelis tavo profesijos merginų toliau nei į Klaipėdą nepabėgai, o juk, matyt, turėjai galimybių pabandyti užkariauti Vakarų mados pasaulį?
Nenorėjau rizikuoti mokslais mokykloje ar studijomis, todėl į Paryžių išvažiavau kaip verslo vadybos studentė, o ne kaip modelis. Nuvažiavusi pabandžiau abi veiklas suderinti, tačiau, norėdamas siekti aukštumų, turi šiam darbui atsiduoti šimtu procentų, o ne plėšytis tarp atrankų, matavimų ir paskaitų.
Kažkada važiavai ir į Londoną, svajojai pasinerti į kino paslaptis?
Dėl to „kalti“ seneliai (juokiasi). Būtent jie man padovanojo pirmąjį modernų magnetofoną, devintojo gimtadienio proga – knygą apie etiketą, vėliau – lengvą filmavimo kamerą, kurią „pakrikštijau“ filmuodama senelio išėjimo į pensiją šventę. Iki šiol turiu daugybę neįkainojamų vaikystės juostų. Po mokslų Paryžiuje jau buvau pasiilgusi metropolio ir kino studijos Londone man atrodė labai tinkamas pasirinkimas. Visus metus tam ruošiausi: pusę metų dirbau juostos „Pasipriešinimas“, kuri buvo filmuota Lietuvoje ir kurioje vaidino Danielis Craigas, režisieriaus asistento asistente, skaičiau profesinę literatūrą, pastačiau porą trumpametražių filmukų, kaip laisvoji klausytoja lankiau scenarijaus rašymo ir operatoriaus meno paskaitas Muzikos ir teatro akademijoje.
Londone įstojusi į profesinę kino akademiją, gavau stipendiją pusei studijų sumos, tačiau tuo metu su vyru Dariumi turėjome nemažai išlaidų ir likusios sumos negalėjau sau leisti. Siūliausi net savanoriauti akademijoje, kad tik galėčiau pradėti studijas, tačiau jie tik rezervavo man vietą po pusmečio. Darius tada turėjo nemažai projektų Londone, bet vis dar viena koja buvo ir Lietuvoje. Grįžimo namo varpai išmušė, kai Londone pradėjo byrėti bankai. Nusprendėme, jog šeimą kūrėme ne tam, kad po pusę metų gyventumėme atskirai, tad namo grįžome kartu.
Ištekėjai gana anksti – vos dvidešimt vienų. Daug kas turbūt sakė: „O kur tu taip skubi?!“
Nuo penkiolikos gyvenau be tėvų, mokydamasi vienuoliktoje klasėje pagal mainų programą išvažiavau į Švediją, paskui viena išlėkiau į Paryžių, tad kai sutikau Darių, gyvenimo jau buvau paragavusi. Turbūt tuo metu dar buvo toks periodas, kai labai reikėjo šeimos, kaip institucijos, tikėjimo, įsipareigojimo. Kitiems santuoka gal ir atrodo nuobodi, bet man ji pasirodė kaip dar didesnis iššūkis. Jauna gyvendama su mylimu vyru augi kartu, keitiesi, tenka paplušėti, kad ir iš aistros traukiamo vežimo neiškristum, ir į tą pačią galaktiką norėtum nuskristi.
Mano vyras – trisdešimt ketverių interneto pasaulio fanatikas. Kai per bendrus draugus susipažinome, pirmiausia pastebėjau gyvas, pasakojančias akis ir uždarą sielą. Darius labai myli gyvenimą su visais jo skoniais, turi lakią fantaziją, moka kurti, tačiau negalėčiau gyventi vien tik su menininku – man lygiai taip pat reikia disciplinos, logikos, racionalumo. Šių savybių derinys mane labiausiai ir sužavėjo šitame žmoguje. Kai susipažinome, buvau visai kitokia, bet Darius mane užkrėtė racionalumu. Mūsų šeimoje aš esu labiau atsakinga už socialumą (juokiasi).
Santuoka – tai balansavimas tarp nesusireikšminimo ir leidimo vienas kitam jaustis vyru bei moterimi. Kartais negali pasirinkti situacijos, bet visada galima rinktis, kaip į ją reaguoti. Svarbu mylėti, nepamesti savęs ir niekada nenustoti stengtis dėl mylimo žmogaus. Kilus konfliktui ne kaltinti kitą, bet paieškoti kaltės savyje, o susipykus – kuo greičiau išsiaiškinti. Anksčiau susipykę net negalėdavome eiti miegoti – būtinai pirmiau stengdavomės išsiaiškinti, bet dabar bandome įsitikinti, jog rytas už vakarą protingesnis (šypsosi).
Modelio darbą, šeimą ir verslą derini iki šiol: prieš metus ėmeisi ledinukų gamybos. Tai juk ne tas pats, kas žmogui iš mados pasaulio atidaryti butiką ar grožio saloną?
Su Elvita, verslo partnere ir gera drauge, mane suvedė laimingas atsitiktinumas – prieš keletą metų apsigyvenome tuose pačiuose loftuose. Vaikystės skanumynų, tik šiek tiek modernesnių, idėja mums kilo prieš metus, kai sugalvojome dalyvauti kaimynystėje vykstančiame „Dizaino savaitgalyje“. Nei aš, nei Elvita nesame virtuvės šedevrų kūrėjos, bet iššūkis pabūti namų šeimininkėlėmis ir parduoti namų gamybos saldumynų mums pasirodė viliojantis. Pradėjome galvoti, ką greitai, nebrangaus ir įdomaus galėtume sukurti. Ledinukai buvo tik dalis mūsų asortimento: iš avižinių sausainių su centu viduryje padarėme pinigų medį, iškepėme sausainių degtukų, virėme kukurūzus su karamele, virėme vyno arbatą. Tuo metu mano vyras domėjosi kokteiliais ir buvo prisipirkęs įvairiausių sirupų. Pasakiau Elvitai, kad galėtume juos kam nors panaudoti, taip šovė mintis apie saldainius.
Pradėjome gilinti žinias, suradome patalpas, gavome maisto gamybos leidimus. Nebaigtos maisto technologijų studijos padeda eksperimentams – kartais fantazija, niekaip nepaveikta vadovėlių, gali pateikti malonių staigmenų. Aišku, sunku suskaičiuoti, kiek karamelės teko išpilti, bet čia ir yra visas smagumas. Visi stengėsi mums padėti: močiutės pusseserė Rūta iš nuo senumo byrančių konditerijos knygų švietė receptus, kiti pasakojo, kokie ledinukai būtų jų mėgstamiausi. Naujo verslo, kaip šokio, mokomės žingsnelis po žingsnelio. Po truputį susidarė nuolatinių „TU-TU“ saldumynų gerbėjų ratas ir šiuo metu „skonio nuotykių ant pagaliuko“ jau galima paragauti ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje.
Šiuo metu dirbi prodiusere reklamos agentūroje. Kino studijos liko neįgyvendinta svajonė?
Pradėjusi dirbti vaizdo reklamos gamyboje, sutikau daug jokių kino mokslų nebaigusių žmonių ir supratau, kad studijos tėra viena iš priemonių siekti savo svajonės. Kas tikrai nori mokytis, skaito savarankiškai ir nebijo daryti klaidų kūryboje, planuodamas, aikštelėje. Kinas – praktinė profesija. Su reklama auga „gamybinis raumuo“. Yra ir kitokių nuomonių, pavyzdžiui, kad reklamų režisieriai būna savotiškai sugadinti. Manau, geriau daryti ką nors, nei nieko nedaryti.
Organizuoju ir gamybinių studijų konkursus, filmavimus. Idėjos įgyvendinimas – slidus procesas, reklamos kalba tarp kliento ir kūrėjo jautri nesusipratimams. Vaikystėje kurį laiką svajojau būti diplomate, ir prodiusavimas – buvimas tarp užsakovo ir režisieriaus ir studijos – kol kas puikiai išpildo šią mano vaikystės svajonę.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Smiltė Bagdžiūnė (kairėje) ir Elvita Brazdylytė |
