„Draugai ir buvę kolegos suprato, kad nejuokauju, kai susikroviau lagaminą ir išskridau į Olandiją, paskui, kaip visi pradedantys modeliai, – į Kiniją. Praėjusią vasarą praleidau vėl treniruodamas teniso mėgėjus Palangoje, o nuo rugsėjo gyvenu ir dirbu modeliu Milane. Aš toks – mėgstantis nestandartinius sprendimus. Ką noriu, tą darau“, – gerdamas rytinę kavą Vilniaus kavinukėje ir šypsodamasis plačia laisvo žmogaus šypsena pasakoja Simas.
Nenorėjo būti amžinai perspektyvus
Lietuvos sostinėje, savo butuke prie Aušros vartų, pastaruoju metu Simas – retas svečias. Ir šįsyk trumpam užsuko tik dėl darbų. Tačiau jo veidas šmėžuoja LNK televizijos užsklandose. Jis – ir šių metų M.A.M.A. muzikos apdovanojimų veidas. Yra pozavęs „Apranga City“, „Utenos alaus“, „2ru2ra“, „Utenos trikotažo“ reklamos kampanijoms. „Kodėl tai darau? Neturiu tikslo užkariauti Lietuvos, čia tapti garsus: buvau gana žinomas ir dirbdamas treneriu. Mano tikslas – kaifuoti nuo veiklos, o modelio darbas – dar ir kelionės, vis skirtingi žmonės. Mados pasaulyje norėčiau pasiekti ko nors daugiau. Jei nesiseks – grįšiu į tenisą.“
Visgi Simo gyvenimas – tenisas. Iš Šiaulių kilęs vaikinas šią sporto šaką atrado vaikystėje – kadangi jis nesusidomėjo rankiniu, nepanoro lankyti karatė treniruočių, tėvas nuvedė į tenisą. „Regimantas Uogela mokėjo mane uždegti, jam pavyko ir kitus tos kartos vaikus sudominti tenisu, motyvuoti per treniruotes“, – prisimena.
Simui tenisas sekėsi. Greitai pradėjo treniruotis ir rungtyniauti su pora metų vyresniais vaikais, yra tapęs visų amžiaus grupių Lietuvos čempionu. „Tai nebuvo sudėtinga, nes mūsų šalyje nedaug tenisininkų, – kuklinasi. – Jų pagausėjo iškilus Ričardui Berankiui. Jis šaunuolis. Abejoju, ar per šimtmetį dar kas nors iš lietuvių tiek pasieks.“
Būdamas keturiolikos, Europos teniso reitinge Simas buvo pakilęs iki šešioliktosios vietos. Atrodė, kad jo laukia svaiginama ateitis. Tačiau aštuoniolikos vaikinas iš aktyviojo sporto pasitraukė.
„Jei tenise nori būti geras, turi būti tarp geriausių: vieną dieną rungtyniauti Europoje, kitą – Amerikoje, trečią – Azijoje. Aš tokios galimybės neturėjau, – pasakoja. – Nieko nekaltinu. Gal praradau motyvaciją, gal per mažai dirbau ar kartais patinginiaudavau... Yra kaip yra, viskuo esu patenkintas. Galima sakyti, baigiau karjerą jos nepradėjęs – juk mano amžiaus vyrai tenisininkai dabar pasaulyje užima pirmąją ir antrąją vietas. Yra geras posakis: „Amžinai perspektyvus“. Aš į tą kategoriją, matyt, nenorėjau patekti. Buvo realu būti kokiam 800-ajam pasaulyje, bet tai nieko neduoda. Uždirba tik tie, kurie yra stipriausiųjų šimtuke, o patekti tarp jų – be galo sudėtinga.“
Teniso raketė – visada kartu
Devyniolikos Simas išvažiavo į Ameriką studijuoti sporto vadybos. Ten porą metų mokėsi, o vasarą dirbo treneriu. Nusprendęs grįžti į Europą, metus praleido teniso klube Olandijoje, paskui daugiau kaip metus Kaune buvo asmeniniu vieno vaiko treneriu. Pastaruosius kelerius metus dirbo Vilniuje.
„Šis darbas man labai patinka. Treniruoju ir dabar, gyvendamas Milane. Beveik kasdien valandą ar porą praleidžiu kortuose, – džiaugiasi. – Visada nešiojuosi raketę. Tenisas padeda: ir pats pasportuoji, ir kitus patreniruoji.“ Turėti trenerį lietuvį modelį norėtų ir daugiau milaniečių, bet kol kas Simą stabdo kalbos barjeras.
„Manau, kad greitai išmoksiu itališkai, – man gerai sekasi kalbos“, – vardija, kad ne tik moka gimtąją lietuvių kalbą, bet ir susikalba angliškai, rusiškai, vokiškai ir olandiškai. Be teniso jis negali. Kasdien domisi šia sporto šaka, tiksliau – vyrų pasiekimais. Moterų tenisas, neslepia, nelabai prie širdies: „Jis man per monotoniškas.“
Simas nuolat seka „aukščiausioje lygoje“ esančių lietuvių pasirodymus. „Ką daugiau palaikyti, jei ne savus. Kai laimi Ričardas – pasveikinu. Ir su Laurynu Grigeliu puikiai sutariu, – pasakoja. – Neįsivaizduoju, kada kas tiek pasieks, kaip Ričardas. Žinau, kiek jis turėjo pereiti, įveikti, kad būtų ten, kur yra dabar. Aš tiek nebūčiau ištvėręs. Tikrai nesu toks kantrus, drausmingas, talentingas. Gal todėl ir nesu ten, kur šiandien yra jis.“
Iš aukščiausiai pasaulio reitinguose esančių sportininkų Simui labiausiai imponuoja serbas Novakas Djokovicius.
„Man patinka kovingas jo charakteris. Šešiolikos esu žaidęs prieš Novaką: jis mane sutrypė ir pasityčiojo, – šypteli. – Tų, prieš kuriuos laimi, niekada neprisimeni, o prieš kuriuos pralaimėjai – niekada nepamirši, nes nori atsirevanšuoti. Nesvarbu, kad kažkada seniai, paauglystėje, tai nutiko...“
Teniso aikštynuose jis yra grūmęsis ir su kitais garsiais kolegomis – pavyzdžiui, su škotu Andy Murray, begalę kartų žaidęs prieš latvį Ernestą Gulbį, italą Fabio Fognini, ukrainietį Alexandrą Dolgopolovą, estą Jürgeną Zoppą.
Komercinis modelis
Kodėl taip mėgstamą tenisą vaikinas nutarė iškeisti į madą? „Daug faktų lėmė, kad tam ryžausi, – tarsteli. – Gal ir todėl, kad bičiulės kasdien ragindavo užsirašyti į kokią nors modelių agentūrą. Tų kalbų nevertinau rimtai, o paskui pagalvojau, kodėl gi nepabandžius.“
Simas turbūt visą gyvenimą prisimins pirmąją fotosesiją. Modelių agentūra jį nusiuntė pas mados fotografą Liną Masioką.
„Tas paprastas vaikinukas iš Panevėžio – nuostabus, kažkas tokio! Visiškai nesigaudžiau, kaip elgtis prieš fotoobjektyvą. Naujokui, manau, tai yra tas pats, kas pirmą sykį atėjus į kortus žaisti tenisą, – randa palyginimą. – Nemokėjau pozuoti, nežinojau, ką tai reiškia. Linas pamokė, patarė, kaip atsistoti, kur žiūrėti. Jis mane įkvėpė. Tada jo sukurti portretai man iki šiol atrodo geriausi, sėkmingiausi, nors per tuos metus pozuoti teko tikrai nemažai.“
Simas juokiasi iš pradžių nesupratęs, kodėl jį, jokių six-pack’ų neturintį paprastą teniso trenerį, kažkas apskritai kviečia į fotosesijas. Tačiau dabar situacija kitokia: jis kasdien lankosi sporto klube ir yra gerokai labiau patenkintas savo kūnu.
„Vyrai modeliai dažniausiai – sportiški, turi gražius raumenis. Todėl ir man teko atrasti sporto klubą, – juokiasi. – O aš žiauriai nemėgstu gym’ų! Man tai taip nuobodu! Tačiau dėl darbo turiu kiekvieną dieną paprakaituoti prie treniruoklių.“
Mados pasaulio taisyklės lietuviui jau aiškesnės. Jis žino, kokių užsakymų gali tikėtis, o kokių nesulauks niekuomet. „Esu komercinis modelis. Mane kviečia pozuoti su drabužiais, kurie dažnai skirti vyrams per trisdešimt. Tikrai neima tie, kuriems reikia baby face. Calvino Kleino veidas yra Justinas Bieberis, todėl aš niekada nedalyvausiu Kleino fotosesijose“, – juokiasi, bet dėl to, aišku, neliūdi. Ir barzdelės nesiskuta dėl tos pačios priežasties – kad nesukeltų sumaišties.
„Žinau savo pliusus ir minusus: jei nusikirpsiu plikai, atrodysiu kaip kurmis, – kvatoja. – Jei nusiskusiu – penkeriais metais atjaunėsiu, o kadangi nesu baby face, toks įvaizdis kirstųsi su darbu.“
Tačiau užsakymų jam netrūksta. „Šiandien esu Paryžiuje, praėjusį pirmadienį buvau Madride, savaitgalį praleidau Lenkijoje, rytoj skrendu į Olandiją, – dėlioja kelionių maršrutą. – Paskui laukia fotosesija Londone, tada gal suksiu atgal į Milaną, netrukus porai mėnesių lėksiu į Tailandą. Turėdamas tokį darbą nieko negali planuoti...“
Dėmesys niekada neerzino
Mados pasaulis Simo dar nenuvargino. Jis vis dar patiria naujų atradimų, o dažnos darbo kelionės džiugina. „Dėmesys man visada patiko. Nebijau to sakyti. Jei erzintų, neičiau pozuoti, – tikina. – Ne vienas modelis, sakydamas, kad kratosi dėmesio, manau, meluoja. Aš – nuoširdus, nematau reikalo slėpti, kad man tai smagu.“
„Kai buvau tenise, su kolegomis svajodavome, kaip būtų smagu eiti į darbą vilkint kostiumą ar džinsus, nes visada būdavome su treningais, – prisimena. – Mano darbo diena dažnai prasidėdavo septintą ryto, baigdavosi dešimtą vakaro, ir visada vilkėdavau sportinę aprangą... Tačiau aš ir kortuose stengdavausi apsirengti padoriau. Reikia būti pasitempusiam, nes turi galvoti apie pagarbą žmonėms, kuriuos treniruoji.“
Juokiasi, kad pagaliau per aprangą gali atskleisti savo fantaziją.
„Mane žavi Milanas, nes ten daugelis turi įgimtą gerą skonį, dažnas rengiasi stilingai“, – pabrėžia. Simas garderobą stengiasi atnaujinti tris keturis kartus per metus. Paprastai tam laiko skiria viešėdamas pas mamą Olandijoje: „Nesu tas, kuris perka vieną daiktą, – nuvažiuoju į išparduotuvių miestelį ir ten praleidžiu visą dieną.“
Vaikinas sako, kad tarp teniso ir modelių gyvenimo yra dar vienas didžiulis skirtumas, – sporte niekas nevėluoja. Jei susitikimas devintą, kortuose būsi pusę devynių, o modelių pasaulyje pasirodyti dešimtą ar dar vėliau – normalu. „Tačiau aš nepasikeičiau – į fotosesijas niekada nevėluoju“, – juokiasi.
Sukūręs šeimą rinktųsi stabilesnį darbą
„Žinau, kad anksčiau ar vėliau grįšiu į tenisą „visu etatu“. O dabar tiesiog plaukiu pasroviui ir nieko neplanuoju, – prisipažįsta. – Kiek truks šis etapas? Vyrai, jei prisižiūri, gali dirbti modeliais iki keturiasdešimties ar net penkiasdešimties. Kiek aš norėsiu – neįsivaizduoju. Gal rytoj sutiksiu moterį, dėl kurios eisiu iš proto, ar vaikų prisidarysiu – ir baigsis mano modeliavimai. Nes tai – labai nepastovus darbas: vieną mėnesį gali uždirbti labai daug, kitą – sėdėti be užsakymų. O stabilumas šeimoje yra labai svarbu.“
Simas ginasi, kad kol kas neturi moters, su kuria planuotų bendrą ateitį. „Niekada nesiskundžiau merginų dėmesio stoka, bet su rimtomis draugystėmis man nesiseka, – prasitaria. – Todėl bijau apie tai garsiai pasakoti. Turėjau pamokų, stengiuosi būti atsargus, juk vedybų nesuplanuosi. Tik žinau, kad jau esu pasiruošęs tam žingsniui.“
Kai gyveno Vilniuje, išvaizdus teniso treneris buvo peršamas su televizijos laidų vedėja Gintare Gurevičiūte. Ar jiedu tikrai buvo pora? „Manau, ji pati viską pasakė apie mus. Kam dar sykį kartoti? – šypteli. – Mudu bičiuliaujamės iki šiol.“
Simui nesvarbu, kokia mergina – žinoma ar paprasta – apsuks galvą. Sako, kad jam žvaigždės, elitas – ne pramogų pasaulio žmonės, o daug pasiekę sportininkai, verslininkai. „Pats išgyvenau etapą, kai nemažai dalyvaudavau vakarėliuose ir ten pozuodavau fotografams. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad mieliau su patinkančiu žmogumi vakarą praleisčiau prie židinio, o ne viešame renginyje.“
