Žmonės.lt M.Šalčiūtė pasakojo, kad pripirkti mokyklinių prekių sunkiau gyvenantiems vaikams sugalvojo pamačiusi reportažą apie tokią galimybę.
„Anksčiau niekada nepagalvodavau, kad žmonėms gali net rašymo priemonių trūkti. Bet kartą per žinias pamačiau reportažą, kuriame pasakojo, jog yra tokia problema. Kadangi buvo paminėta, jog tam tikruose prekybos centruose galima tiesiog perduoti daiktus į mokyklą besiruošiantiems vaikams, pagalvojau, kad tai labai patogu. Juk vienaip ar kitaip einu į parduotuvę, o čia prašau, viską padarys už mane – nuveš, padalins. Dėl to ir sugalvojau prisidėti, kitus paskatinti“, – pasakojo mergina.
Sumąsčiusi keliauti į parduotuvę ji tuojau ėmė ieškoti, kas gi norėtų prisijungti:„Bendraminčių radau labai daug. Ir su viena, ir su kita drauge nuėjau nupirkti daiktų... Daugeliui sakiau, kad atkreiptų dėmesį, ir bent jau šitaip padėtume.“
Mes – keturi vaikai, pamokų daug, o ir būrelius visi lankėme. Brangu būdavo
Iš viso M.Šalčiūtė kitus apipirkti ryžosi keturis kartus. Kiek pinigų išleido? „Nesvarbu. Bet jei kiekvienas prisidės tiek, kiek aš ar mano draugai, tai, manau, susidarys labai didelė suma. Galbūt ateityje vaikams nieko nebetrūks. Nuo savęs prisidėjau simboliškai. Nors net paprasčiausi dalykai atrodo tokie brangūs... Parkeriai, akvarelės, dažai, sąsiuviniai... Labai brangu. Pati pirkau daug daiktų pradinukams. Vyresni vaikai dar prasimano pinigėlių daiktams, bet mažesni vaikai, kurių ir tėvai būna jauni, dažnai stokoja labiau“, – svarsto M.Šalčiūtė.
O kai pati lankė mokyklą, ar visko pakakdavo?
„Šeimoje mes – keturi vaikai. Visokių metų būdavo. Kartais ir į prabangias parduotuves eidavome, bet būdavo metų, kai reikėdavo labai pataupyti. Mama labai stengdavosi mus aprūpinti. Geriau mums atiduodavo, o ne sau kažką imdavo. Norėdavo, kad kuo geresnes priemones turėtume. Visgi kiek pamenu, prieš rugsėjo 1-ąją reikėdavo pataupyti. O ir vėliau, kai reikdavo pirkti pratybas, reikėdavo palaukti, kol mama gaus atlyginimą. Kartais ji paprašydavo mokykloje pasakyti, kad už pratybas sumokėsime kiek vėliau. Juk jos tikrai daug kainuodavo – po 10, po 15 litų... Mes – keturi vaikai, pamokų daug, o ir būrelius visi lankėme. Brangu būdavo“, – prisimena Monika.
Būdavo visokių dienų, kartais ir nelabai sočių. Būdavo, kad kelias dienas nevalgydavau, – kitaip nebūtų pavykę susimokėti už šildymą, nuomą
Vadinasi, tas jos gerumas – iš patirties? „Tokiems dalykams visada buvau labai jautri. Man liūdna pagalvoti, kad pati viską turiu, o kažkur kažkam trūksta maisto. Visada norėjau uždirbti daugiau, kad galėčiau padėti. Pavyzdžiui, broliui, kai jis vertėsi sunkiau. Aišku, jis labai jautriai reaguodavo. Dabar, kai yra suaugęs, jam jau lengviau... Pati būdama 15-18 metų gyvenau su seserimi. Būdavo visokių dienų, kartais ir nelabai sočių. Būdavo, kad kelias dienas nevalgydavau, – kitaip nebūtų pavykę susimokėti už šildymą, nuomą. Kadangi esu su tuo susidūrusi, anksčiau net pasitaikydavo naktų, kai negalėdavau užmigti pagalvojusi, kad kažkur kažkas yra alkanas. Nėra nieko baisiau už alkį. Aišku, šiuo atveju, problema kita. Bet ir tai pamenu, kaip kai kurie mokyklose tų pratybų neturėdavo, ir jas iš draugų atsišviesdavo. Norėčiau, kad taip nebūtų. Atsimenu, kaip trūkdavo tolerancijos – kiti iš tų vaikų juokdavosi. Nežinau, kaip yra dabar, bet tikiuosi, kad niekas nebesijuokia, jei kito kuprinė ar batai prastesni“, – sako Monika.
Ir tai, kad pripirko mokyklinių reikmenų vaikams, anaiptol ne pirmas kartas, kai M.Šalčiūtė taip padeda kitiems.
„Kartais su draugėmis susigalvojame padaryti sumuštinių ir padalinti benamiams. Pati gyvenu centre ir tokių žmonių matau labai daug – matyt, prašo iš turistų pinigų... Tai, matyt, vienas pirmų kartų, kai gerą darbą paviešinau. Tai draugai ragino, bet aš nenorėjau. Galvojau, po to mane kaltins kiti, kad giriuosi. O ir šiaip... Tiesiog kaip žmogus kitiems padėjau, nieko ypatinga nepadariau. Bet draugai įtikino, kad papasakočiau. Sakė, gal kiti irgi norės prisidėti“, – sako M.Šalčiūtė, ir prisidėti ragina.
