„Nuovargis dėl darbo man niekada nebuvo svetimas, o šis važinėjimas ir reiškia, kad turiu daug veiklos. Tiesiog nusiperku skanios kavos, klausausi geros muzikos, ir tas kelias neprailgsta“, – šypsosi Monika Vaičiulytė (26) .
Žiūrovai paprastai mėgsta sutapatinti aktorius su jų herojais, taigi tikėtina, kad ir Jūs pelnysite barakudos etiketę.
Kiekvienas aktorius yra sukūręs daugybę vaidmenų, todėl tapatinti beprasmiška. Nepastebėjau, kad man lipdytų etiketes. Na, o jei kažkas pasako, kad vaidmenį kuriu įtikinamai, tai priimu kaip komplimentą.
Kokia yra Loreta „Jausmų mieste“?
Tai mergina, ieškanti būdų patekti į vadinamąjį elitą, besižvalganti turtingo vyro. Ją domina prabangus gyvenimas, ji dievina „blizgučius“, brangius drabužius ir papuošalus. Ji gyvenime užsiima tik tuo. Kaip aš juokauju, jei Loreta tiek pat energijos skirtų studijoms ar darbo paieškoms, sulauktų įspūdingo rezultato. Šis personažas šiek tiek komiškas, mat mano herojė, stengdamasi užsitikrinti sotų gyvenimą, nuolat papuola į kurioziškas situacijas.
 |
| LNK nuotr./Monika Vaičiulytė |
Kai kurie aktoriai baidosi televizijos ir mieliau dirba teatre. Kokios nuostatos šiuo klausimu laikotės Jūs?
Man įdomu išbandyti viską. Man labai patinka filmuotis seriale, nors gerokai daugiau patirties turiu teatre – ten dirbu jau ketvirtą sezoną. Kaip aktorė profesine prasme norėčiau sugebėti gerai dirbti visur. Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei kažkam nepriimtina vaidyba televizijos serialuose, tokį pasiūlymą geriau atmesti nei priimti sukąstais dantimis.
Visai neseniai už geriausią metų debiutą sukūrusi pagrindinį vaidmenį tragikomedijoje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ką Jums šis apdovanojimas reiškia?
Aš esu labai dėkinga. Sukurti Marijos vaidmenį man kainavo ypač daug pastangų. Tai didžiulis išbandymas ir profesine, ir žmogiškąja prasme. Džiaugiuosi už galimybę atlikti tokį vaidmenį, nes Marija – sudėtingas, net sakyčiau, išskirtinis personažas. Ji kalba labai aktualia tema: apie visuomenės bandymą paminti asmenybę ir apie individo kovą už teisę būti kitokiu nei visi, unikaliu. Įkūnyti tokią moterį scenoje yra didžiulė laimė ir ne ką mažesnė atsakomybė. Kiekvieną kartą eidama į sceną prieš šį spektaklį nežinau, ar man pavyks. Mano profesinėje karjeroje šis vaidmuo – vienas ryškiausių įvykių.
Būna tokių atvejų, kad aktoriams dėl vaidmens tenka kažką paaukoti ar pasiryžti esminiams pokyčiams. Ar Jūs tam pasiruošusi?
Viskas turi būti daroma dėl rimtos priežasties. Kad įkūnytum personažą, naudoji įvairius „instrumentus“: širdį, protą, kūną. Todėl šitoje srityje aš būčiau lanksti ir jokios permainos manęs nebaugintų.
