Mūsų kalbintos pašnekovės – pirmadienį pergalę pasaulio taurės etape San Marine per stendinio šaudymo varžybas iškovojusi 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiados čempionė Daina Gudzinevičiūtė, buvusi BTV laidos medžiotojams „Tauro ragas“ vedėja šiaulietė Toma Jokubaitienė ir šiemet penkioliktąjį gimtadienį švęsianti vienintelė Jonavos automobilių sporto klubo „Elektro-Big Žaibelis“ narė mergina, dalyvaujanti lenktynėse, Gabrielė Aleksynaitė. Kas vienija šias iš pirmo žvilgsnio absoliučiai viena į kitą nepanašias moteris, kurios net skirtinguose miestuose gyvena? Domėjimasis tuo, kas, mūsų manymu, labiau pritiktų vyrams: šaudymu, medžiokle, žvejyba, automobiliais.
Pasenę stereotipai
Šaulė Daina Gudzinevičiūtė savo pasirinktos sporto šakos anaiptol nelaiko skirta vien tik vyrams. Kaip ir pomėgio žvejoti – žvejyba sportininkė susidomėjo dar vaikystėje. „Nesąmonė, – nukerta. – Ir kas taip nusprendė? Šiose veiklose nematau nieko nemoteriško. Yra kur kas nemoteriškesnių sporto rūšių ir užsiėmimų nei šaudymas ar mosavimas meškere. Pavyzdžiui, kultūrizmas – juk tada net kūnas vizualiai pasikeičia.“ Anot Dainos, teigdami, kad vienoks sportas labiau dera vyrams, o kitoks – moterims, labai dažnai vadovaujamės stereotipais. Ir dėl vienos paprastos priežasties – ilgą laiką daugybė sporto šakų buvo orientuotos tik į vyrus. „Krepšinis, futbolas, imtynės, irklavimas ir panašiai, – vardija. – Neretai būna taip, kad žinome visus rezultatus, sportininkų pavardes, nepraleidžiame nė vienų rungtynių, aktyviai sergame už komandą ar pavienius žaidėjus. Tačiau pamirštame, kada, kaip ir su kuo varžosi moterys.“
Įdomus laisvalaikis
Šaudyti olimpinė čempionė pradėjo dar vaikystėje, būdama dvylikos. Mergaitę pirmą kartą į šaudyklą nusivedė vyresnis brolis. Tačiau šaudymas, skirtingai nei jodinėjimas, Dainos teigimu, nebuvo didžioji jos svajonė. „Nuo mažumės visos mano mintys sukosi tik apie žirgus, bet tėvai nepritarė tokiam pasirinkimui, – prisipažįsta. – Pabijojo, kad jodinėdama galiu nukristi, susižeisti.“ Pasak Dainos, leisti laiką šaudykloje jai pasirodę visai įdomu, patikusi smagi kompanija. Pamažu paauglė pradėjo dalyvauti įvairiose varžybose, pasiekdavo neblogų rezultatų. Tai sustiprino jos motyvaciją nemesti šaudymo. „Viskas rutuliojosi tarsi savaime, – porina. – Treniruotis į šaudyklą eidavau 2-4 kartus per savaitę, kartais ir savaitgaliais. Vieną po kito sėkmingai įveikiau visus tris atskyrius, paskui tapau kandidate į sporto meistrus, dar vėliau – sporto meistre.“
Paklausta, ar saldus pergalės skonis, juk iki šios neretai tenka nueiti sunkų ir ilgą kelią, Daina patikina, kad jo nepajusi neišmokęs pralaimėti. „Tie, kurie nesugeba susitaikyti su pralaimėjimu, iš didžiojo sporto pasitraukia labai greitai, – tvirtina. – Pergalių nebūna be nesėkmių. Juk nė vienas negimėme mokėdami vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui, vairuoti, šokti, dainuoti, piešti, naudotis kompiuteriu. Jei pralaimėjęs nuleidi rankas, netenki šanso pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, patobulinti įgūdžius.“
Išmokė tėtis
Nors Daina be jokio vargo per trumpą laiką galėtų pelnyti taikliausios medžiotojos titulą, moteris šiuo užsiėmimu, skirtingai nei tėtis ir brolis, nesusigundė. „Man kur kas mielesnė žvejyba, – teigia. – Tačiau jokiu būdu nelaikau savęs aistringa meškeriotoja. Ne mano būdui su keliais krepšiais įvairiausių „pričendalų“, pirktų specialiose žūklės parduotuvėse, ištisas dienas leisti prie upės ar ežero. Kadangi artimiausias vandens telkinys matyti pro mano namo langus – iki tvenkinio tik kokie 10 metrų, – kartais pamėtau meškerytę. Tai darau viena arba su kompanija: vyru, draugais.“ Tituluota sportininkė patikina, jog anksčiau žvejoti išsiruošdavusi dažniau nei dabar, mat turėjo katę, kuri buvo pratusi kone kasdien gauti po žuvį. „Nori nenori rytais kartais net su pižama lėkdavau gaudyti karosų, – šypteli. – Praėjusiais metais mano augintinė žuvo, o naujoji į tvenkinio gėrybes kol kas neįjunko.“
Jokiu būdu nelaikau savęs aistringa meškeriotoja. Ne mano būdui su keliais krepšiais įvairiausių „pričendalų“, pirktų specialiose žūklės parduotuvėse, ištisas dienas leisti prie upės ar ežero. Teigia moteris.
Kaip žvejoti, anot Dainos, jai greičiausiai parodęs tėtis. „Vaikystėje net meškerės neturėjau, prie pagaliuko pririštu siūlu žvejodavau. Ant siūlo galo pritvirtindavau slieką ir kūdroje gaudydavau dygles“, – pasakoja. Daugumą savo laimikių moteris juokais vadina pusiau pramoniniais – padavė į rankas meškerę, parodė, kur žuvis plaukia, o tu tik būk maloni ir trauk. Tačiau ir atsitiktinai pagautų žuvų yra pasitaikę nemažų: gražių raudžių, karosų. „Kartą bičiulio tvenkinyje pagavau baltąjį amūrą. Išties buvo didžiulis, nors kiek tiksliai svėrė, nepasakysiu. Taip ir nepasvėrėme“, – teigia.
Nuėjau, užmečiau, ištraukiau...
Daina šypteli, kad ją žvejojančią galima pamatyti tik šiltuoju sezonu. „Nors kiti sako, kad poledinė žūklė – didelis malonumas, mane nupurto vien pagalvojus, kad reikės nusimauti pirštines. Nemėgstu šalčio, – tvirtina. – Tinklais žvejoti taip pat netraukia. Nebent su smagia kompanija.“
Į klausimą, ar moteriška žvejyba skiriasi nuo vyriškos, šaulė atsako juokdamasi, kad nebent tuo, jog valtyje privalu atsisėsti taip, kad saulė vienodai kibtų į visas kūno dalis. Kaip kitaip gražiai įdegsi? „Kalbant rimtai, manau, jeigu žmogus kuo nors rimtai domisi, lytis visiškai nesvarbi, – tvirtina. – Mano žvejyba buitinė, paprastutė. Meškere mojuoju ne dėl laimikio, o dėl to, kad man smagu, būdama gamtoje pailsiu. Nesuprantu tų, kuriems šis užsiėmimas tampa savotišku sportu, atrakcija, kitaip tariant, siekiančiųjų žvejybos procesą padaryti greitesnį, šaunesnį, įspūdingesnį. Aš už tokį žuvų gaudymą: nuėjau, užmečiau, ištraukiau. Nekibo? Padėjau meškerę į šalį.“
„Šeimyninė“ laida
Prieš kelerius metus dauguma BTV laidos medžiotojams „Tauro ragas“ gerbėjų, ko gero, turėjo nustebti vedėjo amplua išvydę ne seniai iš ekranų pažįstamą Artūrą Čalutką, o jaunutę moterį. Diplomuotai anglų filologei ir jokios televizinės patirties anksčiau neturėjusiai šiaulietei Tomai Jokubaitienei naujosios pareigos, kaip pati teigia, tapo nemenku iššūkiu, bet su juo ši susitvarkė išties sėkmingai. „Kaip atsidūriau „Tauro rage“? Na, tėtis – šios laidos prodiuseris, mama – redaktorė. Tik operatorius ir montažo režisierius - ne šeimos narys. Kad vyriška laida būtų atnaujinta, įgautų kitokių, netikėtų spalvų, komanda nusprendė jos vairą pamėginti patikėti moteriai, – pasakoja. – Pasiūlė man. Sutikau.“ Paklausta, ar domėjosi, kokių tąkart būta komentarų, kaip medžiotojai vertinę, jog vyriškomis temomis domisi ir apie jas kalba neva nieko apie tai neišmananti moteris, pašnekovė šypteli. „Atgarsių sulaukiau įvairių. Tačiau nelinkusi sukti dėl to galvos, – patikina. – Visiems geras niekada nebūsi, tad į manęs nepažįstančių žmonių kalbas stengiuosi nekreipti dėmesio.“ Tiesa, šiuo metu Toma laidos neveda - ji yra išėjusi motinystės atostogų.
Nuovargį atperka įspūdžiai
Gal kam ir sunku tuo patikėti, bet dviejų mažylių – pustrečių metų Konrado ir tuoj metukų gimtadienį švęsiančios Kotrynos – mama apie medžioklę tikrai išmano. Anot Tomos, taip yra dėl to, kad visi ją supantys žmonės susiję su gamta: medžiojo senelis, šiuo pomėgiu prieš daugybę metų susiviliojo tėtis, vėliau – brolis ir vyras Andrius. Net šeimos draugai – beveik visi medžiotojai. „Į mišką mane ir brolį tėtis veždavosi nuo mažų dienų, mokė jį mylėti, aiškino, kaip rūpintis ir saugoti. Važiuodavome šerti žvėrių, kaip varovai dalyvaudavome medžioklėse, ne kartą net Naujuosius metus miške esame sutikę, – porina. – Gamta man asocijuojasi su poilsiu, nesvarbu, koks būtų metų laikas. Kiekvienam savo, kaip sakoma, nes kai kuriems laiką leisti gamtoje galbūt reiškia ne atsipalaiduoti, o priešingai – patirti nepatogumų: pavyzdžiui, išsipurvinti drabužį, būti sukandžiotam uodų, sulytam ir panašiai.“ Moteris neneigia, kad miške praleista diena dažnai atseikėja nemenką fizinio nuovargio dozę – juk nueinamas ne vienas ir ne du kilometrai, bet viską atperka patirti įspūdžiai.
Kitoks šaudymas
Remiantis statistika, Lietuvoje yra daugiau nei šimtas medžioklės būreliams priklausančių moterų. Tačiau vyrai tvirtina, kad didžioji jų dalis – „popierinės“ medžiotojos, kitaip tariant, tokios, kurios turi medžiotojo bilietą, šautuvą, bet į mišką važiuoja vos kartą ar kelis per metus. Paklausta, kokia būtų ji – tikra ar „popierinė“, Toma netikėtai pareiškia, kad nei tokia, nei tokia. „Nors į medžioklę su vyrais važiuoju dažnai, pati labiau mėgstu stebėti gamtą, vykstu dėl kompanijos“, – paaiškina. Vadinasi, nešaudo? „Šaudau, tik... truputį kitaip – fotoaparatu, filmavimo kamera, – teigia. – Šautuvą užtaisyti ir nusitaikyti moku, galiu šaudyti į taikinį, bet kol kas nesu pakėlusi rankos prieš jokį žvėrį. Nesiryžtu. Gal iki to reikia pribręsti? Kalbėdama apie kitokį šaudymą, pašnekovė šypteli, kad jai, ko gero, reikėtų paminėti dar vieną medžiojimo būdą. „Šaudau“ ir tai, kas įdomu laidos „Tauro ragas“ žiūrovams: skaitau daug literatūros lietuvių ir anglų kalbomis, renku informaciją, įdomybes apie kitų šalių medžioklės tradicijas ir ypatumus, – pasakoja. – Tiesa, pastaruoju metu tam skyriau kur kas mažiau dėmesio nei anksčiau – pavasarį apsigyniau magistro laipsnį, be to, auginu du mažus vaikus.“
Svajonių žvėris – Afrikoje
Tomos namuose – gausu medžioklės trofėjų: tėčio, brolio ir vyro sumedžiotų žvėrių ragų, ilčių, pačios „nušautų“ įspūdingų kadrų. „Neseniai pavyko nufilmuoti, kaip rujoja elniai. Nerealus vaizdas. Žodžiais to nepapasakosi, – tvirtina. – Pamenu, kaip vaikystėje tėtis mudu su broliu kelis kartus vežėsi stebėti rujos, tik tada dar nebuvo galimybių viso to įamžinti.“ Paklausta, koks būtų jos svajonių žvėris, į kurį nė nemirktelėjusi nukreiptų savo fotoaparato objektyvą, jauna moteris prasitaria, kad ateityje norėtų nuvykti į Afriką dalyvauti safaryje. „Neseniai tėtis grįžo iš medžioklės šiame žemyne. Išklausiau jo įspūdžius ir dar labiau susiviliojau“, – šypteli.
Nors į medžioklę su vyrais važiuoju dažnai, pati labiau mėgstu stebėti gamtą, vykstu dėl kompanijos. Paaiškina moteris.
Pasak Tomos, medžiojančių vyrų žmonoms reikėtų bent kartais išsirengti į medžioklę. Tada pačios pamatytų, ką veikia sutuoktiniai, dingę iš šeimos gyvenimo visam laisvadieniui, galbūt labiau juos suprastų, nes paaiškinti, ko veržiesi į mišką, be galo sunku. „Ten gera, ir tuo viskas pasakyta, – teigia. – Daugumai moterų gali atrodyti, kad į gamtą išvažiavę vyrai iš rankų nepaleidžia taurelės. Meluočiau, jei sakyčiau, kad medžiotojai niekada nesivaišina alkoholiu. Tačiau tik ne tada, kai medžioja. Girtam šaudyti draudžia įstatymai. Apskritai, manyčiau, kad alkoholio vartojimas, jo padauginimas – ne kokios nors pomėgio suburtos žmonių grupės ar profesijos problema, o greičiau pačios visuomenės.“
Lenktyniauti paskatino tėtis
Šiemet penkioliktąjį gimtadienį švęsianti Gabrielė Aleksynaitė – vienintelė Jonavos automobilių sporto klubo „Elektro-Big Žaibelis“ narė mergina, dalyvaujanti lenktynėse. Galima spėti, kad apie automobilius, greitį ir vairavimo subtilybes ji žino daugiau ne tik už savo bendraamžius, bet ir už kai kuriuos suaugusiuosius. „Galbūt, – nedrąsiai prataria. – Kodėl domiuosi tokia vyriška sritimi? Nežinau. Patinka ir tiek. Smagu važiuoti, o dar smagiau važiuoti greitai.“„Tėčio Vytauto Aleksyno - to paties klubo nario, lenktynininko ir automobilių sporto teisėjo – paskatinta paauglė pirmą kartą prie vairo atsisėdo prieš ketverius metus. Netrukus savo jėgas išmėgino ir per varžybas, „Jaunimo“ bei „Moterų“ klasėse. Tačiau pirmosiose lenktynėse – tiesa, kaip žiūrovė – teigia dalyvavusi dar anksčiau – būdama 8–9 metų. „Tėtis veždavosi stebėti varžybų. Pamatęs, kad susidomėjimas automobiliais man augant niekur nedingo ir kuo toliau, tuo labiau „klimpstu“ į šį sportą, nusprendė išmokyti vairuoti, pradėjo treniruoti, – pasakoja. – Iš pradžių dalyvaudavau tik automobilių slalomo varžybose, nuo šių metų – ir kroso.“ Slalomas, kaip paaiškina Gabrielė, – tai lenktynės uždaroje aikštelėje tarp kūginių gairelių, trasą privalu įveikti kuo greičiau. Kroso lenktynės vyksta žvyruotais keliais važiuojant kelis ratus: treniruočių, kvalifikacijos, finalinius.
Dėmesiu nepiktnaudžiauja
Paauglė neslepia, kad tik pradėjus mokytis vairuoti tėtis jai iš pradžių net pagalvę ant sėdynės padėdavęs, kad tik dukra galėtų normaliai matyti kelią. Prisipažįsta, jog kurį laiką ir pedalus buvę sunku pasiekti... Tačiau dėl tokių menkų trukdžių entuziazmas vairuoti ir lenktyniauti niekur nedingęs. Paklausta, kokį automobilį lengviau valdyti: paprastą ar pritaikytą lenktynėms - Gabrielė patikina, kad sunkumų jai nekyla nė prie vieno iš jų vairo. Tačiau paprastu automobiliu jaunoji pašnekovė kol kas nevažinėja, nes neturi vairuotojo pažymėjimo. Jį mergina gaus tik sulaukusi aštuoniolikos.
Gabrielės mama į dukters pomėgį, spėju, žiūri kitaip nei tėtis. „Kaip pirštu į akį, – nusišypso. – Jai dėl to neramu. Stebėdama varžybas, kuriose dalyvauju, nervinasi, bijo, kad tik nieko neatsitiktų. Tačiau sėsti prie vairo nedraudžia.“ Pokalbiui pakrypus apie nerimą, maga pasiteirauti, ar pačiai Gabrielei pažįstamas šis jausmas. „Kai stoviu prie starto linijos, šiurpuliukai per kūną beveik visada perbėga, – prisipažįsta. – Tačiau tai – ne baimė, o greičiau malonus jaudulys dėl to, kaip seksis įveikti trasą, kokie bus rezultatai." Aštuntą klasę šį pavasarį baigusi paauglė per ketverius automobilių sporte praleistus metus jau yra dalyvavusi ne vienoje dešimtyje įvairių varžybų „Jaunimo“ bei „Moterų“ klasėse ir pelniusi ne bet kokias, o prizines vietas. Prasitaria, kad šiuo metu dalyvauja kroso čempionate, kurį sudaro keli etapai.
Klasės draugai ir draugės – kai kurie iš jų dar nėra mėginę vairuoti, – anot Gabrielės, į jos domėjimąsi automobiliais reaguoja geranoriškai. Dauguma ateina į varžybas palaikyti, serga, pasveikina laimėjus pergalę. „Įspūdžiais iš treniruočių ir varžybų mielai pasidaliju su draugais, bet jų dėmesiu stengiuosi nepiktnaudžiauti, – teigia moksleivė. – Kam be reikalo pūstis?“ Suaugusiųjų, ypač vyrų, reakcija, paauglės teigimu, būna įvairesnė - kartais atsiranda ir kreiviau žiūrinčiųjų, netikinčiųjų, kad ji, panelė, sugebės sėkmingai pasiekti finišą.
Pagavo „stogą“
Ar netikėtai sugedus automobiliui Gabrielė susigaudytų, kas šiam nutiko, provokuoju pašnekovę. „Apie techninius dalykus šį bei tą išmanau, bet ne tiek, kad galėčiau tiksliai nustatyti gedimą ir juo labiau sutaisyti mašiną, – patikina. – Jei atvirai, nelabai tuo domiuosi, be to, automobilio, kuriuo lenktyniauju, technine būkle ir remontu rūpinasi klubo "Elektro-Big Žaibelis" mechanikai ir, žinoma, tėtis.“ Kad ir kaip būtų, iš ko sudarytas variklis, kur pilami tepalai, langų skystis ir panašiai, paauglė tvirtina tikrai žinanti.
Prieš kelis mėnesius per lenktynes Gabrielė pagavo pirmąjį „stogą“, kitaip tariant, apsivertė. „Taip lenktynininkų žargonu vadinama tokio tipo avarija, – šypteli. – Varžybos vyko netoli Jonavos. Per pirmą važiavimą savo klasėje pasiekiau geriausią rezultatą, per antrą – truputėlį persistengiau ir apsiverčiau.“ Paklausta, kas trasoje sukelia daugiau avarijų: vyrai ar moterys, pašnekovė abejodama nutęsia, kad gal vyrai. „Mano manymu, moterys vairuoja atsargiau, atidžiau. Kita vertus, galbūt dėl to ir lėčiau nei vyrai, – paaiškina. – Aišku, žmonių būna visokių: yra vyrų, kurie nemoka ir nė nesiruošia mokytis vairuoti, nes bijo, yra moterų, kurios išdrįsta su pačiu vėju lenktyniauti. Kokiu didžiausiu greičiu yra tekę važiuoti man? Tiksliai nepasakysiu, nes kai lenktyniauji, kai leki trasa, nėra laiko žiūrėti į spidometrą – visą dėmesį privalai sutelkti į kelią." Paprašyta pakomentuoti posakį „Moteris – prie vairo, bėda – už kampo“, Gabrielė nusijuokia: „Nesutinku su tokia nuomone. Nesąmonė. Man atrodo, kad taip kalba pernelyg gerai apie save manantys vyrai.“
Šoka, sportuoja, vaidina
Į klausimą, ar daug laiko suryja treniruotės, ruošimasis varžyboms, Gabrielė atsako šypsodamasi. „Nemažai, bet mokslai dėl to tikrai nenukenčia, – patikina. – Su tėčiu treniruojuosi po pamokų, o visos lenktynės vyksta savaitgaliais.“ Paauglė tvirtina laiko randanti ne tik automobilių sportui, bet ir kitokiai veiklai: penkerius metus lankė sportinių šokių būrelį, tinklinį, šiuo metu – Jonavos miesto Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Teatro skyrių. Ar žino, kokią profesiją rinksis baigusi mokyklą? Prisipažįsta, kad kol kas ne. Tačiau neslepia vis dažniau mąstanti apie turizmo sritį.
Beje, pora metų jaunesnė Gabrielės sesutė Jonė taip pat domisi automobiliais ir lenktynėmis, o prieš gerą pusmetį net išbandė jėgas „Kalėdiniame merginų slalome 2008“. „Tai buvo jos debiutas. Tiesa, palyginti su manimi, nelabai sėkmingas, nes aš laimėjau pirmąją vietą. Jonė liko paskutinė, bet gavo labai smagų prizą - įspūdingo dydžio pliušinį meškiną kaip jauniausia varžybų dalyvė“, – pasakoja jonavietė.
