– Kuo ypatingi 2010-ųjų „Lietuvos metų moters“ rinkimai?
– Manau, kad šiemet pagrindinės nominacijos kandidatės yra ypač ryškią asmenybės šviesą spinduliuojančios moterys. Garbingam 2010 metų titului nominuotos vaikų muzikos grupės „Tele Bim-Bam“ įkūrėja, kompozitorė ir atlikėja Neringa Čereškevičienė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė ir filantropė Jūratė Kazickaitė.
Kaip ir ankstesniais metais, kandidates tiek į pagrindinę „Lietuvos metų moters“ nominaciją, tiek ir į šešias papildomas („Metų iniciatyva“, „Metų atradimas“, „Metų kūrėja“, „Metų pergalė“, „Metų karjera“ ir „Metų nematomas darbas“) siūlė ir visuomenė, ir redakcija, ir komisija. Šį kartą sukvietėme kur kas didesnę komisiją. Ją sudaro 30 kompetentingų narių iš įvairių sričių: mokslo, medicinos, teisės, politologijos, literatūros, muzikos, dailės, architektūros ir t. t. Kadangi „Lietuvos metų moters“ rinkimai tapo nacionaliniai, rinkdami pretendentes pirmą kartą nutarėme kreiptis pagalbos į regioninę spaudą. Manėme, kas, jei ne jie, turėtų geriausiai žinoti, kas vyksta jų regione, kas yra kas. Tačiau pagalbos sulaukėme tik iš kelių. Daugiausia kandidačių pasiūlė Kaunas.
– Kaip sekėsi balsuoti? Kiek žmonių išsakė savo nuomonę?
– Už visas kandidates visuomenė atidavė beveik 105 tūkstančius balsų. Įdomu, kad šį kartą visuomenės bei komisijos nuomonė sutapo beveik visose nominacijose.
– Kokį apdovanojimą šį kartą įteiksite „Lietuvos metų moteriai“?
– Kaip ir 2009-aisiais, rinkimų „Lietuvos metų moteris 2010“ laureatėms bus įteiktas apdovanojimų simbolis – statulėlė „Sidabrinė lelija“. Šią itin grakščių linijų skulptūrėlę mums sukūrė skulptorė Joana Noreikaitė. Beje, būtent ji pasiūlė, kad „Lietuvos metų moteriai“ reikėtų teikti taip pat statulėlę – tik paauksuotą. Iki šiol pagrindinio titulo laureatei įteikdavome specialią juvelyro kurtą sagę.
– Kokios buvo pirmosios žurnalo „Moteris“ herojės prieš devynis dešimtmečius, kai pradėtas leisti žurnalas? Jeigu XX a. pradžioje būtų buvę šie apdovanojimai, kam būtų atitekęs „Lietuvos metų moters“ titulas?
– Prieš 90 metų „Moters“ leidinyje herojų, kokius esame įpratę matyti dabar, tikrai nebuvo. Moterys savo leidinyje sprendė opiausias to meto problemas. Iš pradžių „Moteris“ buvo nedidelis susegamas laikraštis, leidžiamas kas mėnesį. Sunku įsivaizduoti, tačiau laikraštį pirmoji pradėjo redaguoti devyniolikmetė Stefanija Paliulytė-Ladigienė. 1920-ųjų rugsėjo 14 d. Stefanija vietoj povestuvinės kelionės iš Kauno patraukė į Vilnių spausdinti pirmojo leidinio numerio. Nors leidinį leido didžiausia tuo metu moterų organizacija Lietuvių katalikių moterų draugija, būtent čia buvo paskleistos pirmosios feministinės idėjos. Aktyvios, jaunos moterys savo laikraštyje kalbėjo apie lygias moterų ir vyrų teises, skatino skaitytojas šviestis, ragino eiti į politiką ir neužsisklęsti tarp namų ūkio darbų.
Net nežinau, kam iš to meto moterų būtų suteikę „Lietuvos metų moters“ titulą. Bet neabejoju, kad tarp nominančių būtų atsiradusi rašytojos, visuomenės ir politikos veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pavardė ar dabar visai primiršta Ona Brazauskaitė-Mašiotienė – liberaliosios Lietuvos moterų judėjimo srovės lyderė.
– Apdovanojimas teikiamas jau 19-ą kartą. Kaip keitėsi „Lietuvos metų moters“ laureatės per tuos du dešimtmečius? Žurnalistės, politikės, ekonomistės...
– Nelabai jos keičiasi. Šį garbingą titulą yra pelniusios ir žurnalistės, ir politikės, ir kultūros atstovės. Kiekvieni metai padiktuoja savą laureatę. Manau, 2010-aisiais mums visiems labai stigo šviesos, žmonių, kurie spinduliuotų gerą energiją. Todėl ir pagrindinės nominantės yra tos, kurios turi labai stiprų pozityvumo užtaisą.
– Pasakykite atvirai, ar Natalija Zvonkė taip pat galėtų pelnyti „Lietuvos metų moters“ titulą?
– Galėtų. Neturime jokių išankstinių nuostatų, juk vertinamas ne moters žinomumas ar išvaizda, o profesiniai nuopelnai, visuomeninė veikla. Gyvenimas yra nenuspėjamas – niekada nežinai, ką nuveiksi už kito posūkio.
