– Rokai, užsiminėte, kad „Muzikinė kaukė“ yra pirmasis jūsų laimėtas konkursas. Tai koks jausmas?
– Iš tikrųjų laimėjimo nesureikšminu, nes buvo fainas visas keturis mėnesius trukęs procesas – ir dalyviai, ir repeticijos, ir įkūnijimai. Tai buvo labai gerai praleistas laikas. Kai 12-oje laidoje sužinojau, kad patenku į finalą, tada jau teko susitaikyti su mintimi, kad viskas baigiasi.
Bet liūdna ne dėl to, kad finale reikėjo su kažkuo varžytis, kažkam pralaimėti ar laimėti. Tai ne tas projektas. Man buvo svarbiau gerai pasirodyti prieš save. Į pasirodymą įdėti 100 procentų. Būti sau sąžiningam.
– Taigi nugalėti nesitikėjote?
– Gal norėjau, bet nesitikėjau. Visi, ypač finalistai, buvo labai stiprūs. Galvojau, kad gal laimės, pavyzdžiui, Katažina. Ji turi 50 kartų daugiau sekėjų, o pas mane jų nedaug. Jei nebūčiau laimėjęs, tai ir neliūdėčiau.
Aišku, laimėti smagu. Juk negali sakyti, kad dalyvauji tam, kad nelaimėtum. Pergalė vis tiek – kaip vyšnaitė ant torto. Labai smagus jausmas, kai tiek žmonių palaiko. Čia kaip gimtadienis, kai sulauki daug sveikinimų – pradedi galvoti, kiek daug žmonių apie tave pamąstė bent trumpą akimirką. Net tada, kai feisbuke parašo „su“, jie vis tiek apie tave pagalvoja bent sekundę. Tos mintys tikrai nėra tuščios. Jos sklando ore ir tave pasiekia.
Aš dėkingas visiems žiūrovams, kurie tiek daug balsavo, nes, tiesą pasakius, tai yra kosmosas. Dabar galėsiu į gyvenimo aprašymą įrašyti, kad esu „Muzikinės kaukės“ laimėtojas, o ne šiaip sau (juokiasi). Man sesė labai juokingai pasakė, kad dabar draugams prisistatys tik taip: „Labas, aš Daiva, mano brolis laimėjo „Muzikinę kaukę“.“
– Projekte kovojote su patyrusiais muzikos vilkais, bet štai jūs – aktorius. Gal įsikūnijant į skirtingus atlikėjus tai buvo pranašumas?
– Tikrai ne. Šis projektas – ne tik apie įsikūnijimus ir ne tik apie dainavimą. Žinoma, šie du dalykai yra neatsiejama projekto dalis, tačiau svarbus ir atsidavimas. Kartais gali nepataikyti į vieną ar kitą natą ar tiksliai nenukopijuoti rankos judesio, bet jei atiduosi save 100 procentų, tada gali ir laimėti.
Kitų sezonų nežiūrėjau, bet šiame buvo daug stebinančių pasirodymų iš dainininkų pusės, kurie taip pat gerai suvaidindavo. Klausiau savęs – iš kur tai? Jie juk nesimokė aktorystės, bet lygiai taip pat puikiai vaidina. Gal ties tuo kažkokie faktoriai labiau suveikia. Nežinau.
– Įdomu pažvelgti ir į kitą šio etapo pusę, kurios žiūrovai dažnai neišvysta – šeimos, draugų palaikymą. Kas jus labiausiai palaikė?
– Aišku, kad žmona. Ji visą laiką sakė: „Svarbiausia, tu žinai, ką daryti. Ir, svarbiausia, pasitūsink, atsiduok pilnai ir viskas bus gerai.“
Ir vaikai mane palaikė. Kai kurias dainas išmokdavo net greičiau nei aš. Jiems tai buvo didelė pramoga. Namie visu garsu grodavo muzika, kartu šokdavome, mokydavomės judesių.
Rokas Petrauskas scenoje ir gyvenime – galerijoje:
– Finale įkūnijote Edą Sheeraną ir Kastytį Kerbedį, o prieš tai buvote ir Shakira, ir Egidijus Sipavičius, ir Eminemas... Kai kuriuose vaidmenyse jus pažinti buvo išties sunku, tad ar vaikai suprasdavo, kad už vienos ar kitos kaukės slepiasi būtent jų tėtis?
– Jie mane atpažindavo, nes jau pripratę matyti televizijoje, teatre. Persirengusį matė ne vieną kartą.
O kai kartą nuvažiavome pas savo draugus, jų vaikas, man atrodo, manęs neatpažino. Nepamenu, kuo tada buvau, bet jo tėvai aiškino, kad ten Rokas, o jis tik keistai žvilgtelėjo į mane.
– Akivaizdu, kad į kiekvieną savo pasirodymą įdėjote labai daug darbo – pradedant judesių ir manierų atkartojimu, baigiant aukštomis natomis. O kurį atlikėją įkūnyti jums patiko labiausiai? Ir kurį atkartoti buvo sunkiausia?
– Labiausiai – grupės „Linkin Park“ buvusį narį Chesterį Benningtoną. Jis jau palikęs pasaulį, tai daina – apie tai. Manau, kad tai buvo jautriausias pasirodymas. Manęs nepalietė kito žmogaus mirtis taip, kaip jo praradimas. Aš nebuvau superinis jo gerbėjas, bet kai jis išėjo, tai mane stipriai paveikė.
Todėl pradėjęs ruoštis pasirodymui, iš pradžių negalėjau dainuoti, nes vis verkdavau. Man prireikė trijų dienų, kad galėčiau kūrinį ramiai įsileisti į pasąmonę ir dainuoti. Tačiau atlikdamas vis tiek jaučiau, kad žiauriai sunku. Kai pradedu dainuoti, jaudulys įprastai dingsta, bet tąkart jis manęs neapleido, buvo net kažkoks drebulys.
Buvo kosmosas ir tai, kad sudainavau „Scorpions“ kūrinį, o vėliau buvau ir Mansu Zelmerlowu. Iš tikrųjų patyriau labai daug iššūkių.
Kai buvau Edas Sheeranas, viską grojau gyvai, muziką pasirodymo metu kūriau pats. Tai pirmas kartas per devynis projekto sezonus, kad kažkas iš dalyvių grotų gyvai. Ši idėja mane užkabino, todėl daug repetavau, kad viskas būtų gerai.
– Kaip ruošdavotės pasirodymams? Kas buvo sudėtingiausia?
– Vien tekstą išmokti kiek pastangų reikalauja. Kiekvienas atlikėjas dėliojasi tekstą, o tada besimokydamas pradeda galvoti ir apie judesius. Pavyzdžiui, ruošdamasis Eminemui peržiūrėjau labai daug dokumentikos apie jį, kelis koncertus. Tiesa, ir anksčiau mokėjau jo dainą, tai lengviau įsivažiavau. Tačiau man parūpo perimti jo manierą – bandžiau susipažinti su reperio psichologija. Labai daug tam ruošiausi. Iš tikrųjų taip pat, kaip ir vaidmeniui. Neužtenka tik parodijuoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Lietuvos balso“ laimėtoja Meidė: žmones sunkiai prisileidžianti svajoklė, susikalbanti su medžiais
TAIP PAT SKAITYKITE: Televizijoje stereotipus griovęs Artūras: „Nei rūbai, nei judesiai, nei plaukų spalva neturi lyties“
– Besiruošdamas pasirodymams perimdavote kitų atlikėjų išskirtines manieras, šokių judesius. Tačiau ar tai leido iš naujo atrasti save patį?
– Davė daug pasitikėjimo. Ypač dainavimo prasme. Supratau, kad galiu aukštai dainuoti, nes aš anksčiau truputį baiminausi savo aukšto balso – man pasirodė, kad gal jis negražus. Vis tiek save kritikuoji. Bet dabar supratau, kad galiu dainuoti pakankamai aukštai, ypač po „Scorpions“ sakiau, kad reikės daryti kažką panašaus.
– Esate dainuojančių mimų muzikos grupės „Neteisėtai padaryti“ narys. Galbūt dabar pasvarstote ir apie solinius koncertus?
– Su grupe išleidome albumą, beliko jį tik pristatyti, bet tai labai sunku šiuo pandeminiu laikotarpiu. Taip, turėjau idėją surengti kokį nors savo solinį koncertą su gitara, bet dabar planuoti – sunku.
– Visgi karantinas švelnėja, pastebėjau, kad pradėjote vėl vaidinti. Taigi, po po truputį grįžtate prie pagrindinių darbų?
– Artūro Areimos teatre ruošiame kelias premjeras birželio pradžiai. Bus vienas spektaklis, kuriame gavau visai didelį vaidmenį, gal net galiu sakyti, kad pagrindinį. Taip pat ruošiame dar vieną spektaklį, kuris bus filmuojamas.
O liepos mėnesį važiuosime į festivalį Prancūzijoje, jei tik niekas nepasikeis ir neužgrius kokia penkta ar šešta banga. Aišku, kol kas žiūrovų leidžia mažai, bet su džiaugsmu laukiu, kai galėsiu su jais susitikti.
Kai vyksta televiziniai filmavimai, nėra jokio energijos apsikeitimo, o teatre, koncertuose vyksta magiški dalykai. Ten duodi energijos žiūrovui, o jis tau jos grąžina trigubai ar net keturgubai daugiau. Šio jausmo visi scenos žmonės, aktoriai išsiilgę. Ir jei pastaruoju metu būčiau vaidinęs, būtų buvę sudėtinga suderinti su projektu, nes turėčiau mažiau laiko pasiruošti.
– Prakalbote apie laiko stoką, o kaip sportas, į kurį įnikote prieš kurį laiką? Ar dėl projekto neteko šios veiklos apleisti?
– Sportuoju ir toliau. Dabar savo gyvenimo neįsivaizduoju be sporto. Ir dėl to labai džiaugiuosi, nes anksčiau visą laiką būdavo taip, kad pradedi ir greit baigi. Visada tai laiko trūkdavo, tai kažko kito.
O dabar pats kūnas reikalauja sporto. Ir kai įkūnijau „Red Hot Chilli Peppers“ vokalistą, pavyko pademonstruoti, ką prisportavau. Būna, kad Holivudo aktoriai, besiruošdami kokiam nors vaidmeniui, ruošia savo kūną, treniruojasi pusę metų. Truputį panašiai pasijutau, kai ant scenos be marškinių pasirodžiau kaip Anthony Kiedis.
– Visgi dabar po projekto galėsite truputį atsikvėpti, nes laimėjote ir viešnagę sanatorijoje. Ar tai bus užsitarnautas poilsis, kurio laukėte?
– Tikrai taip. Tik dabar didžiulis klausimas, kada tą poilsį suorganizuoti, nes ruošiame kelias premjeras ir nėra iš kur gauti savaitės be darbų. Na, kad yra darbų, tas irgi visai džiugu, bet dabar galvoju ir apie sanatoriją, nes visai norisi. Tai – visai geras prizas (šypsosi).
Aišku, kartu imsiu šeimą, kaip aš be jos? Taigi ir jiems reikia poilsio, ne tik nuo manęs, bet ir nuo namų, juk visi užsisėdėjome šiuo laikotarpiu.
