Kalbamės su Ryčiu apie nuo vaikystės lydėjusią meilę muzikai, įsimintiniausias karjeros akimirkas ir viską nugalėjusį norą vaizde įamžinti muzikos emociją. Gyvai apie muzikos fotografijos dabartį ir ateitį jis bei būrys kitų profesionalių fotografų diskutuos rugsėjo 6-7 dienomis vyksiančioje konferencijoje „What‘s Next in Music?“.
– Prieš kelerius metus nusprendei palikti teisininko kėdę asociacijoje AGATA ir nerti į tuomet dar nepažįstamą muzikos fotografijos pasaulį. Kodėl patraukė būtent ši sritis?
– Ofise praleidau beveik dešimtmetį – tai buvo įdomus ir su muzika bei muzikantais artimai susijęs darbas, kuriame palikau nemažą dalį širdies. Muzika su manim buvo nuo mažų dienų ir visi tie žmonės, kuriuos gyvendamas toli nuo Vilniaus matydavau tik televizoriuje, dabar buvo šalia. Iki šiol puikiai atsimenu kaip sužavėjo pirmą darbo dieną pas mane, ką tik studijas baigusį jauną teisininką, pasikonsultuoti užsukęs Vytautas Kernagis.
Jaučiau daug prasmės tame darbe, tačiau visgi kaip teisininko savęs nemačiau. Atrodė, kad darydamas kažką kitą galėčiau būti naudingesnis muzikos pasauliui ir su juo susijusiais žmonėms. Galiausiai tame ieškojimų kelyje nusprendžiau pasukti į šalikelę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pakilimo takas. Sunkus, komforto zoną iš po kojų išmušęs sprendimas netrukus pradėjo duoti savo vaisius, net pats dorai nepastebėjau kaip greitai viskas tapo susiję su fotografija.
– Ar atsimeni pirmąjį koncertą, kurį fotografavai?
– Puikiai – tai buvo grupė „Wild Reason“, 2013-ųjų saulėtą rugsėjo dieną Vilniuje. Jau iš pirmojo koncerto parsinešiau šaunių nuotraukų, kurių net dabar ne gėda parodyti.
– Jei pasirinkai fotografuoti muziką, matyt ji tau gyvenime daug reiškia. Kada prasidėjo tavo paties muzikiniai atradimai?
– Muzikoje randu viską: paguodą, džiaugsmą, liūdesį, tamsą ir šviesą. Gal banaliai skambės, bet muzika man svarbi kaip oras. Aš savo ausimis ir akimis buvau liudininkas kasečių eros pradžios, vėliau ir kompaktinių diskų, visiems tiems dalykams per gyvenimą esu išleidęs ne vieną tūkstantį.
Net tais laikais, kai originalus CD kainuodavo penktadalį minimalios algos, spirgėdavau noru greičiau sutaupyti norimam įrašui, o diena, kai jis atguldavo į grotuvą prilygdavo visam šventiniam laikotarpiui nuo Kūčių iki Naujųjų kartu sudėjus. Iki šiol turiu kalną kasečių, į kurias įsirašinėdavau dainas iš radijo, o „M-1 TOP 40“ ar „MTV TOP 20“ būdavo svarbiau už viską. Klausydavau visko ko įmanoma, nuo „Take That“ iki „Foje“, ir visko, kas tame tarpe ir už jų.
Šitas žaidimas turbūt ir įtraukė. Aš tą emociją jaučiu ir šiandien, ir, manau, tai yra didžioji motyvacijos dalis. Dar mane žavi tai, kad muzikoje visada gali rasti kažką naujo ir tuo sudominti kitus. Bet už viską įdomiau yra ją nufotografuoti.
– Žmonės mato tik rezultatą – nuotrauką. Kiek darbo ir investicijų tai reikalauja? Ko reikia norint pagauti ypatingą kadrą?
– Kelias iki rezultato būna įvairus. Tai susideda iš muzikanto kelio, iš fotografo kelio ir iš jų bendro kelio kartu. Visa kita beveik nesvarbu. Technika, optika yra tik maža dalis to kadro, kuriame slypi jausmas. Nesakysiu, kad galima „net telefonu“, nes telefonai jau seniai pasidarė brangesni už fotoaparatus.
Kalbant apie investicijas į techniką, tai jos sąlyginai nėra didelės. Svarbiausia yra noras tai daryti, nes jei to noro nebus, nepadės ir geriausia technika. Be abejo, kai viskas pasiekia profesionalų lygį, tuomet investicijos išauga ir atsiranda esminis ir didžiausias sunkumas – užsidirbti tai įrangai, na, ir kad duonai dar liktų. Juk kaip ten bebūtų, vien idėja gyvas nebūsi.
– Kokiu savo darytu kadru didžiuojiesi labiausiai?
Man būtų sunku išskirti 10 nuotraukų, ką jau kalbėti apie vieną. Visgi, už viską svarbiau, kas slepiasi už kiekvienos tos nuotraukos. Galbūt tai muzikanto istorija, galbūt tai mano paties ryšis su ta muzika. Aš nepublikuoju nuotraukos, jei joje nerandu to „kažko“. O tam „kažkam“ dažnai užtenka vieno kadro. Man tai be galo svarbu.
Daugelis mano fotografijų turi ilgesnę ar trumpesnę istoriją. Jos ne visada linksmos. Pavyzdžiui, 2014 m. vasarą fotografavau renginį, kuriame dalyvavo ir multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis. Kol laukėme svečių, turėjome laiko susipažinti, netgi padarėme trumpą fotosesiją.
Nuotrauka gavosi labai graži, todėl artėjant Kalėdoms mes dar kartą susitikome – padovanojau Tomui jo nuotrauką, jis man padovanojo įrašų. Palinkėjome gražių švenčių vienas kitam. Deja, po kelių dienų Tomas buvo beprasmiškai sužalotas ir neišgyveno. Ši nuotrauka buvo pirmoji mano „Instagram‘e“.
– Konferencijos „What‘s Next in Music?“ metu, kartu su kitais muzikos fotografais diskutuosite, ar muzikos fotografija yra savarankiška industrija ar tik hobis. Manai, kad į muzikos fotografus niekas nežiūri rimtai? Ar jie patys į save nežiūri rimtai?
– Problema slypi ne tame, kaip kiti į mus žiūri, o kaip mes jiems rodomės. Jei nevertini savo darbo, kodėl jį turėtų vertinti kiti? Daugeliui atrodo, kad muzikos fotografija yra tiesiog lengvas tramplynas į kažkur – atėjau, nufotografavau populiarią žvaigždę ir aš jau profesionalus fotografas.
Nieko panašaus. Jūsų darbai turi įtikinti, o kad tai pavyktų, jūs turite tikėti savimi patys. Vienaip atrodys nuotraukos fotografo, kuris koncerte pirmą kartą išgirsta grupę ir to, kuris užaugo su ta muzika. Guldau galvą. Yra tekę ir pačiam fotografuoti grupes, kurių nežinojau, ir jausmas būna labai keistas, kaip ir nuotraukos iš to koncerto – mažai ką sakančios.
– Konferencijos metu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje taip pat vyks ir muzikos fotografijos paroda. Kodėl vertėtų ją aplankyti?
– Tai bus pirmoji tokio dydžio paroda muzikos tema Lietuvoje. Planuojame, jog dalyvaus daugiau nei 15 autorių. Šios parodos tikslas – suteikti galimybę fotografuojantiems muziką parodyti savo geriausius darbus, susiburti draugėn bei pirmą kartą padiskutuoti apie muzikos fotografijos padėti, ateitį, sunkumus ir džiaugsmus.
