N.Pareigytės-Rukaitienės dukra Patricija būsima penktokė – Kauno mokykloje-darželyje „Rūtelė“ baigė ji ketvirtą klasę. Ta proga birželio 6-ąją ketvirtokams įvyko paskutinis skambutis. Dukrą į šventę atlydėjusi Nijolė šypsodamasi prisipažįsta – atsisveikinti su šia pradinio lavinimo įstaiga sunku tiek Patricijai, tiek jai pačiai.
„Mums labai patiko ši mokykla, čia buvo taip gera, ramu. Jei atvirai, šiandieną tas suvokimas, kad jau vienas etapas iš daugelio yra praeitas sukėlė liūdesį. Jau net galvojau, kodėl ta mokykla turi tik keturias, o ne devynias klases“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt juokiasi N.Pareigytė-Rukaitienė.
Nieko keisto, kad dukrai uždarius fantastiškos mokyklos duris, savo atžalai norisi surasti kitą tokią pat gerą mokymosi įstaigą. N.Pareigytė neslepia, kad dėl šios priežasties visa šeima pastaruoju metu patyrė nemažai streso.
„Mes kone tris mėnesius gyvenome strese. Stojome į vieną progimnaziją, neįstojome, tada bandėme į kitą – nepavyko. Atrodo, kur tą vaiką leisti...“, – atvirauja N.Pareigytė-Rukaitienė.
Dainininkė priduria, kad iš pradžių savo dukrą norėjo leisti į Jėzuitų arba LSMU progimnaziją. „Tai buvo mūsų tikslas. Aš tuomet kitų variantų neturėjau, bet dukrai nepavyko įstoti. Tai tik tada pradėjau ieškoti kitų mokyklų ir, pasirodo, prie mūsų namų yra puikiausia Žaliakalnio progimnazija! Džiugu, kad pavyko man ir vėl savo vaiką į jaukų burbuliuką įdėti. Vakar sužinojome, kad būtent ten ji ir eis“, – šypsosi Nijolė.
Šiandien, kai pirminis ir tuomet atrodęs svajonių planas dukrą leisti į pageidaujamą mokymosi įstaigą neišsipildė, Nijolė sako turinti svarbų patarimą kitiems tėvams.
„Kaip seniau visi stengdavosi būti vadybininkais ir stojo į vadybą, tai dabar, rodos, visi tėvai stengiasi savo vaikus leisti į Jėzuitus. Mes irgi pasidavėme šiai bangai. Labai stengėmės, net namie verkėme visi, turėjome ir streso, ir konfliktų su vyru, nes jis man vis sakė, kam tu tą vaiką taip draskai... Mūsų dukra lankė ir pas vienuoles pamokas, ir savarankiškai stengėsi, kad pasisektų įstoti, bet štai nepavyko.
Tai noriu pasakyti kitiems tėvams, kad, nors ir reikia gyvenime siekti ir bandyti tai, kas svarbu, bet jei nepasiseka, nenuliūsti, nes ne pasaulio pabaiga. Visada atsiranda kitas sprendimas. Štai mes netoli savo namų radome puikią progimnaziją, apie kurią iki tol net nesusimąstėme. Viskas susidėliojo į vietas. Matyt, mums pirminėje mokykloje tiesiog buvo ne likimas.“
