Prieš metus į laidą kreipėsi daug metų Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Solveiga. Ji ieškojo dvejais metais jaunesnės savo sesers. Vienintelės sesers. Apie tai, jog ją turi, sužinojo paauglystėje, vartydama bylą Marijampolės vaikų globos namuose. Byloje, prie nuorodų apie seseris, brolius buvo įrašyta : sesuo Sinilga Paulauskaitė, gim. 1978 m.
Daug metų Solveiga gyveno, giliai širdyje užslėpusi šią žinią. Niekada nebandė jos ieškoti. „Kaip bandyti?- sakė mums vėliau, - kai žinai tik tiek.“ Kita vertus, nenorėjo brautis į nepažįstamos sesers gyvenimą.
Atstumas, amžius, branda padarė savo - nepajėgdama numaldyti ilgesio Solveiga ryžosi ieškoti sesers. „Nesinori būti vienai kaip pirštas ant šio balto svieto“,- kalbėjo mums Londone.
Pradėję Solveigos sesers paieškas laidos rengėjai pasijuto tarsi aklavietėje. Jokiuose oficialiuose dokumentuose, jokiuose Lietuvos vaikų globos namuose tokios Sinilgos Paulauskaitės nebuvo. Ir kaip išaiškėjo vėliau, negalėjo būti.
Žingsnis po žingsnio, padedant daugybei geranoriškai nusiteikusių žmonių, laidos rengėjams pavyko atskleisti labai dramatiška seserų šeimos gyvenimo istoriją. Tragišką jų senelių ( mamos tėvų) žūtį, lėmusią tolesnius įvykius tiek mamos, tiek jų dėdės ( mamos brolio) gyvenime. Išaiškėjo atsakymai į bene dažniausiai paliktų vaikų keliamą klausimą - kodėl taip nutiko mano šeimoje?
Laidos rengėjai sužinojo, jog Solveigos ieškoma sesuo 1980-ųjų vasarą, dar neturinti nei dvejų metukų, buvo paimta iš Vilkijos (Kauno rajonas) ligoninės ir įvaikinta gruzinų šeimoje. Sinilga Paulauskaitė tapo Irina Achobadzė.
Kaip tikrų tikriausią karą išgyvenusioje šalyje, tuo metu, kai daugelis Gruzijos piliečių tebegyvena suirutėje, surasti prieš 30 metų paliktą ir niekam nereikalingą mergaitę iš Lietuvos?
Vedėja – Palmira Galkontaitė