Natalijos Bunkės metų planas: pokyčiai koncertų versle, vestuvės užsienyje ir kotedžas Palangoje

Pristatyti Natalijos Bunkės turbūt nereikia niekam. Lietuvoje jos vardas žinomas bene visiems, o ypač – socialinių tinklų vartotojams. Instagrame atlikėja, o dabar jau ir verslininkė, virtualiai įsileidžia sekėjus į savo gyvenimą, jo nevaidina. Taip, kartais tiesiai šviesiai rėžia nuomonę, bet, kaip pati sako, moka už save pakovoti ir skriausti savęs tikrai niekam neleidžia. Drąsiai Natalija praėjusių metų pabaigoje žengė ir į naujus verslo vandenis. 15min ji pakvietė į neseniai atidarytą parduotuvę, kurioje papasakojo, kaip šiuo metu sekasi jos veikla, su kokiais sunkumais teko susidurti ir atskleidė ateities planus, kuriuose – ne tik vestuvės, bet ir kotedžas Palangoje.
Natalija Bunkė
Natalija Bunkė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Praėjęs šventinis laikotarpis Natalijai Bunkei buvo itin darbingas. Kartu su sužadėtiniu Egdaru Eidėjumi ji atidarė nuosavą elektroninę bei fizinę parduotuves, o pardavimai, kaip sako pati moteris, pranoko lūkesčius. Darbo Natalija niekada nebijojusi, tai ir yra jos sėkmės paslaptis. Atlikėja viską daro savomis rankomis, tik, juokaudama prisipažįsta – finansinius reikalus tai jau palieka širdies draugui. Nėra čia ko moterims skaičiuoti pinigų.

Interviu su Natalija suderinti, atrodo, niekada nebuvo sunku. Žinoma moteris net ir turėdama daugybę darbų spėja atsakyti į visus skambučius, dalyvauti fotosesijoje, tuo pačiu metu įkelti kelis vaizdo įrašus į instagramą ir dar paruošti vieną kitą puokštę. Net ir kalbėdama telefonu Natalija prisipažino tuo pat metu sėdėjusi prie stalo savo vadinamajame ceche tarp žalumynų ir jau galvojusi, ką naują pristatyti klientams.

Apie tai su ja ir pasikalbėjome – jos dienos rutiną, darbus, kurie dabar užima didžiąją laiko dalį, gerbėjus, vestuves ir, žinoma, svajones.

– Natalija, anksčiau visą jūsų laiką užimdavo vakarėliai koncertai, po kurių norisi leisti laiką namuose, ilgiau pamiegoti. Dabar socialiniuose tinkluose sekėjai pastebi, kad labai anksti keliatės ir iš karto skubate į neseniai atidarytą nuosavą parduotuvę. Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena.

– Dabar pas visus žmones viskas smarkiai išbalansuota. Kažkas dirba, kažkas nedirba, vaikams vyksta nuotolinis mokymasis. Mano diena dabar taip pat yra šiek tiek neįprasta.

Kai Kristupas dar fiziškai ėjo į mokyklą, keldavomės 7 val. ryto, darydavome pusryčius, nuveždavome vaiką, o tada jau patys kartu su Edgaru važiuodavome į darbą. Tokios tos mano dienos.

Parduotuvėje pirmiausia pakuojame siuntas ir sprendžiame visas problemas. Kadangi per dieną iškeliauja maždaug 100 siuntų, būna, kad kažkas ne ten nueina. Tuomet atvyksta nauji produktai, kuriuos turime įkelti į svetainę. Tvarkome visą fizinę ir elektroninę parduotuvę, kad viskas puikiai funkcionuotų.

Pradžioje, kai dar tik kūrėme verslą, dirbdavome viršvalandžius, grįždavome ir 11 val. vakaro. Bet juk tai normalu. Jei esi savininkas, niekada neskaičiuoji, kiek dirbti, kiek nedirbti, o aš įpratusi tai daryti. Koncertiniu laikotarpiu žmonėms irgi atrodydavo, atvažiavai, valandėlę padainavai ir viskas. Bet prieš tai juk reikėdavo pasiruošti, būdavo visa diena, net naktis užimta.

Dabar aš gyvenu kaip normalus žmogus (juokiasi) ir tai man labai patinka. Mūsų darbo diena baigiasi 18 val., grįžtu namo, darome vakarienę.

Žinoma, labai pasiilgau koncertų, be jų gyventi negaliu. Bet, jei atvirai, menininko, scenos žmogaus dienotvarkė yra žiauri. Tiek fiziškai, tiek emociškai esi labai apkrautas. Paprastam žmogui gyventi žymiai smagiau, tuomet jautiesi pilnaverčiu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė

– Dabar mėgaujatės įprastu gyvenimo tempu. Ar nebus sunku po karantino vėl skubėti į koncertus, dainuoti net ir naktimis?

– Turėjau vieną pasirodymą rudenį, kai dar buvo galima koncertuoti. Pamenu, grįžau po jo namo ir galvoju: „Eina sau, kaip gerai, kad dabar tų koncertų tiek daug nėra.“ Manau, kad kai viskas atsidarys, aš labai turėsiu apgalvoti, atsirinkti, kur važiuosiu. Svarstau, galbūt nebūtina turėti 10 pasirodymų per savaitę, juk tuomet labai pavargsti, esi nebepanašus į žmogų.

Kai kurie vasaros koncertai jau suplanuoti, jie, žinoma, neatšaukiami, kiti vis dar planuojami. Tik galvoju, ar tikrai viskam rasiu laiko, dabar juk turiu savo verslą. O dar norisi ir pagyventi, vaiką užauginti.

– Nekyla minčių, kad galbūt reikėtų išvis sustabdyti sceninę veiklą ir visas jėgas bei laiką skirti verslui?

– Ne, tas pinigas vis tiek savo vertę turi (juokiasi). Scenoje esu 20 metų, turiu savo vardą. Kaip pagalvoju, dabar ta mergaitė iš „Yvos“ viena renka tiek daug žmonių. Žmonės manimi tiki, ateina, ploja, prašau pakelti rankas ir jie kartu tai daro. Galiu būti pavargusi, niurzgėti, man gali kažkas nepatikti, bet vis tiek noriu scenos, koncertai duoda tiek daug laimės, tokią emociją, kurios niekur kitur nerasi. Aš prie to esu pripratusi ir man nepavyktų to atsisakyti. Praėjusi mano vasara buvo nereali, net policija ant mūsų nepyko, koncertų metu kartu šoko (juokiasi).

– Anksčiau į sceną lipdavote su „Yva“, „Pop Ladies“ merginomis, dabar, kaip ir minėjote, vis dažniau pasirodote viena. Kada pastebėjote, kad turite stiprią savo gerbėjų armiją? Turbūt didelės įtakos tam turėjo socialiniai tinklai?

– Iš žiniasklaidos, o gal ir aš pati šiek tiek esu kalta, kad žmonės mane buvo įpratę matyti kaip stiprią moterį. Esu nepėsčia, už save pakovosiu, nuskriausti savęs tikrai neleisiu (juokiasi). Žmonės manė, kad esu kvaila mergaičiukė, o aš niekada nesistengiau įrodinėti, jog esu protinga. Koks man skirtumas, galvokit, kaip jums patogu.

O instagramas padarė labai didelę įtaką, jame aš esu atvira, žmonės mato mane tikrą, nesuvaidintą. Kaip pas mane yra, taip aš ir parodau. Manau, kad sekėjai vertina žmogaus tikrumą, kai jis neapsimeta, nemeluoja. Juk melas anksčiau ar vėliau išaiškėja, tada iš tikrųjų atrodai kvailai.

– Socialiniai tinklai padėjo jums išpopuliarinti savo vardą, įkūrėte net ir parduotuvę. Iš kur jumyse atsirado tas potraukis verslui? Ne paslaptis, kad ir sesuo Kristina turi grožio saloną. Galbūt, kaip sakoma, tai iš dalies lėmė tėvų genai?

– Mano tėvai dirbo tris darbus, siuvo treningus, vykdė įvairias veiklas. Kai buvome mažos, su sese viską matėme ir darėme pačios. Mes tikrai negyvenome turtingai, bet tais laikais turėjome visko, ko vaikas gali norėti, tėvai labi stengėsi, kad nieko netrūktų. Jie taip pat leido mums pačioms užsidirbti. Dėl to, manau, kad visa tai atėję būtent iš tėvų, jų auklėjimo. Aš niekada neprašiau jokio vyro, nesakiau, kad man kažkas kažką turi duoti, aš pati galiu duoti (juokiasi).

O dėl verslumo, man visada norėjosi ką nors veikti, negaliu sėdėti vietoje. Anksčiau tarp koncertų turėdavau nemažai laiko, galvojau, kuo užsiimti, o ir pinigų daug nebuvo. Tuomet pradėjau gaminti gėles savo namams. Pamenu, jas pastebėję draugai prašė, kad ir jiems tokių padaryčiau.

Tuomet puokštes įkėliau į socialinį tinklą, taip atsirado verslas. Iš karto atsidariau puslapį, ketverius metus vykdžiau visą tą veiklą. Kažkiek tų puokščių pagamindavau, parduodavau. Ir dėl to niekada nė kiek nebuvo gėda, man patinka mano darbai, nuo jų kaifuoju, nusiraminu, kai kas nors suerzina.

Visa tai išaugo į verslą. Dabar jau turiu cechą, didžiules dirbtuves (šypsosi). Kalbėdama su tavimi, sėdžiu dideliame kambaryje, kuris pilnas įvairių žalumynų, gėlių, vazonų, dėžučių. Visa gamyklėlė. Svajojau, kad turėsiu darbuotojas, kurias išmokysiu ir vėliau jos pačios gamins mano vardines puokštes, bet vis tiek viską darau pati (juokiasi). Kai reikia darau ir šventinius, gražius supakavimus. Man lieka tokie darbai ir aš juos labai mėgstu, o panos pakuoja paprastas siuntas, jas išsiunčia.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė

– Bet kuriant verslą reikia turėti tam tikrų žinių. Juk tenka rūpintis ir finansais, ir informacinėmis technologijomis. Galbūt teko lankyti kokius nors specialius seminarus?

– Kalbant apie visus mokestinius dalykus, aš turiu įkūrusi UAB, kuris yra skirtas koncertams, prie jo prijungėme ir parduotuvę. Galvojome atidaryti dar vieną, atskirą UAB, bet būtų labai daug buhalterijos. Visais šitais dalykais užsiima Edgaras, esu patikėjusi jam visus savo pinigus. Kažkada tuo rūpinosi Zvonkus, paskui, kai atsidariau savo UAB, Edgaras tapo direktoriumi, prižiūri visus mokestinius dalykus, buhalteriją, sąskaitas. Mano darbas – kūrybinis. Rūpinuosi, kaip viskas atrodo internetiniame puslapyje, fotosesijomis.

Žinoma, niekas nėra apsaugotas nuo mažų problemų, klaidų. Buvo visko. Niekada nebuvome susidūrę su informacinių technologijų darbu, todėl šią sritį patikėjome profesionalams. Kai atidarėme parduotuvę, buvo visokių bugų, savaitę vien klaidas taisėme. Pavyzdžiui, esame nemažai siuntų išsiuntę savo sąskaita. Kartais rodydavo, kad žmogus apmokėjęs už prekę, pinigai neatėję, o mes to nesužiūrėdavome. Bet tai yra mūsų klaidos, iš jų mokomės. Kiekviename versle to būna.

Kartais supainiojamos siuntos, ateina sudaužtos, tuomet stengiuosi kiek įmanoma pati spręsti tas problemas. Jei su klientams kyla kokie nors klausimai, kalbuosi. Tikrai būna ir mėnulio fazių arba keistų klientų. Juos mes vadiname mėnuliukais (juokiasi).

– O kokių kuriozų yra nutikę per tuos kelis verslo gyvavimo mėnesius?

– Kaip pilnatis, taip sulaukiame labai įdomių elektroninių laiškų. Pavyzdžiui, rašė viena labai pasipiktinusi klientė, kad merginos neįdėjo vardinio NB maišelio.

Mano prekės pakuojamos į išorines ir vidines dėžes. Vidinės – gražios, magnetinės, išorinės skirtos siuntimui, ant jų klijuojamas mano vardinis lipdukas. Tuomet siuntų skirstymo centre jos yra lengviau atpažįstamos, kurjeriai supranta, kad reikia su jomis elgtis atsargiai, nes siuntos dūžtančios. Esu ne kartą praskambėjusi per kurjerius, sakiusi: „Nedaužykite mano dėžių, nes atsakysite už tai“ (juokiasi). Žinoma, elgiamės labai draugiškai su siuntų tarnybomis, bet tiesiog tas lipdukas padeda atskirti mano prekes.

Viena moteris labai pyko, kai ant išorinės dėžės nerado ženklo. Dovaną žadėjo nešti draugei, minėjo, kad ji nesupras, iš kur pirkta. Pamenu, dėžėje buvo vainikas su mano vardinėmis juostelėmis, kortelė su parašu, juk atidarius viskas matosi. Bet ne, jai vis tiek reikėjo to lipduko. Sakiau, galiu išsiųsti tą lipduką, jei taip reikia, bet paskui sutarėme, kad padarysiu jai nuolaidą kitoms prekėms.

Viską sprendžiu gražiai, bet yra, žinoma, buvę, kad ir susipykstame. Reikia dar ir pačiai mokytis, nors stengiuosi visada būti korektiška, bet juk visokių žmonių būna.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė

– Kuriant bet kokį verslą, neabejoju, kad kyla įvairių sunkumų. Tuomet norisi viską mesti ir išvykti į šiltus kraštus. Galbūt tokiomis akimirkomis turite kokių nors savų ritualų, pavyzdžiui, pabūnate viena, pažiūrite filmą su skanukais?

– Aš esu tokia keistuolė (juokiasi). Pažiūriu, kad kelios mano daugės išvykusios į Maldyvus, kelios į Balį. Žinokit, niekur aš nenoriu važiuoti. Nuo Kalėdų iki Naujųjų buvome namuose. Bukas sėdėjimas ir televizoriaus žiūrėjimas, valgymas, mane taip erzino. Tai jei kažkur iškeliausiu, tai gal pavasarį tik kokiai savaitėlei į Turkiją.

O, ir, kai paklausau, kiek kainuoja tos kelionės... Skaičiuoju truputį kitaip. Dabar galvoju, kad tai būtų mano įnašas butui. Kelionės kainuoja nerealiai daug, aš geriau padirbsiu, truputį darboholikė esu (juokiasi).

– Bet palepinate save kaip nors?

– Žinot, pasakysiu, kuo aš save lepinu. Sugalvojau, kad reikėtų įsigyti kotedžą Palangoje. Tai buvo sena mano svajonė. Praeitą vasarą jau buvome išsirinkę pastatą, turėjau būti Nijolės (Pareigytės – aut. past.) kaimynė. Bet pagalvojau, kad nepatempsiu finansiškai, todėl paskutinę minutę atsisakiau. Dabar nuo Nijolės būsiu per pievą (juokiasi).

Aš naktimis nemiegu, viską braižau mintyse, dėlioju tualetą, baldus, kur čia kaip ką pastatyti, galvoju, kokios bus spalvos. Jau net įkūriau instagramo profilį, turiu virš 10 tūkst. sekėjų, jame dalinsiuosi statybų bei interjero darbais. Tai žmones labai domina. Turiu net pasiūlymą statytojui, kaip viską apželdinti. Tai yra mano poilsis, bet blogąja prasme, nes keliuosi į darbą neišsimiegojusi (juokiasi).

– Viename spaudos pranešimų esate minėjusi, kad į internetinę parduotuvę investavote visas santaupas. Ar po to teko turėti kokius nors finansinius apribojimus, gal kurį laiką sau ko nors neleidote?

– Taip viskas tiesiog susidėliojo. Tai ne aš, o įmonė buvo prikaupusi santaupų, juk koncertuojame ne už dyką. Investavome pinigus tikrai užsimerkę ir aš žinojau, kad jie atsipirks. Pinigai grįžo per mėnesį laiko, mes pakėlėme kapitalą trigubai. Pasidėjau aš tą pagalvę krisdama krizės metu (juokiasi). Dabar internetinės parduotuvės klesti, nes žmonės neturi galimybės apsipirkti fizinėse, tai ką daryti, eini į internetą. Viskas į jį persikelia.

– Ne paslaptis, kad parduotuvę įkūrėte kartu su sužadėtiniu Edgaru. Ar jau pati pripratote prie sužadėtinės statuso?

– Mums tai nieko nekeičia. Katu esame jau ketverius metus, Edgaras labai nori susituokti, aš taip pat to labai noriu. Mums kartu smagu, esame tikri vienas dėl kito. Mes nesipykstame, abu vienas kitą gerai suprantame, nors, atrodo, amžiaus skirtumas yra santykinai nemažas.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad vyrai dažnai turi tvirtą nuomonę. Ar įkuriant parduotuvę nekilo kokių nors ginčų, pavyzdžiui, dėl sienų spalvos, prekių, jų išdėstymo? O galbūt Edgaras visą tai leido spręsti jums?

– Esame pasiskirstę, kas ką daro ir darome tai, kas ką geriausiai moka. Aš tikrai nenoriu finansų tvarkyti, sąskaitų dėlioti. Visą tai daro Edgaras ir skaičiuoja, ar po kotedžo dar naujam BMW liks pinigų ar nebe (juokiasi).

Kaip bebūtų, ši parduotuvė labiau skirta moterims nei vyrams. Moterys viską perka, moterys visada moka, o vyrai joje labai retai kada apsipirkinėja. Kadangi ji yra skirta moterims, aš ir sprendžiu klausimus, susijusius su įvaizdžiu. Vyras taip neišjaus ir nesupras, ko nori moteris. Vyras suskaičiuot gali (juokiasi).

Su Edgaru galime pasisvaidyti žaibais dėl to, kad šiaip parduotuvėje kas nors neveikia, kas nors pastringa. Tuomet liepiu greičiau tvarkyti, prašau, kad koks specialistas pažiūrėtų. Edgaras kartais sako, kad neturi laiko, aš pradedu pykti, sakau: „Ką reiškia neturi laiko, dabar viskas turi įvykti.“ Bet kad susipykti, tikrai ne. Mes ir šiaip su juo nelabai pykstamės. Kas yra daug kam keista, dažnai žmonės pastebi, sako, kaipgi taip gali būti. Bet taip yra, mes net balso vienas ant kito nekeliam.

– Tai visus vestuvių planavimo klausimus Edgaras taip pat patiki jumis?

– Kol kas jų net nepradėjome planuoti. Ką tu čia planuosi, kai nežinai, rudenį bus galima keliauti ar ne. Viską pasidarysime greitai, jei reikia, net ir per mėnesį. Man nėra neįmanomų dalykų (juokiasi). Juk yra tiek daug planuotojų, kurios savo darbus puikiai dirba. O vestuvės bus labai nedidelės, dalyvaus jose 20 pačių artimiausių žmonių.

Greitai susidėliosime skrydį, užsisakysime vilą, pažiūrėsime, kuri data tinkama, o suknelę aš galiu pati pasisiūti per naktį. Čia mes problemų didelių nedarome. Vestuvės nebus pompastiškos, jose nesities gėlių takai. Norisi paprastai, jaukiai, savam rate. O Edgaras nesiginčija. Jam svarbiausia, kad giminė, chebrytė iš Londono atskrist galėtų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Natalija Bunkė

– Natalija, o kokie apibendrintai jums buvo praėję metai?

– Turiu išsikėlusi savo tikslus, jie yra aiškūs, apie juos jau papasakojau. Tikslas visą tai įgyvendinti. Praėję metai buvo sunkūs, nes reikėjo perdėlioti, adaptuoti savo veiklą iš naujo, viskas tarsi plaukė sava vaga. Jei pradėsiu gręžiotis atgal, galvoti, kiek praradau pinigų, kiek koncertų atšaukta, suma tikrai yra komiškai didelė, bet niekada neskaičiuoju neuždirbtų pinigų. Niekada nesijaudinu dėl ko nors, ką praradau. Kaip mėgstu sakyti, jei užsidarė durys, prasidarysiu langą. Tie metai buvo sunkūs, bet labai produktyvūs.

– Jūsų svajonės, atrodo, pildosi viena po kitos. Galbūt atskleisite, kokių turite 2021-iesiems?

– Kad jau ir taip labai daug jų, svarbu visas įgyvendinti, teisinga linkme plėtoti. Mano didžiausia svajonė – kad viskas vyktų sklandžiai. O taip būna ne visada, kartais reikia įdėti daugiau pastangų įdėti, bet gyveni, mokaisi.

Norėčiau, kad per šiuos metus pavyktų įsirengti kotedžą, vasarą kažkiek laiko jame praleisti, nes koncertų tikrai bus nemažai. Bet žinote, ne visada toms svajonėms lemta greitai išsipildyti.

Kita vertus, jei kažko noriu, man nėra neįmanomų dalykų. Anksčiau ar vėliau vis tiek tai įvyks. Svarbiausia, manau, svajoti garsiai, kalbėti, tada tos svajonės materializuojasi.

Pamenu, kai su Kristupu dar gyvenome nuomojamame bute, galvojau, kaip būtų smagu turėti bent trijų kambarių butuką. Paskui jau, žiūrėk, tame trijų kambarių bute pasidarė per ankšta, norėjosi kotedžo, tada ir namas atsirado, sklypą nusipirkome. Dabar visai būtų smagu ir kotedžą turėti. O Edgaras juokauja dėl namo Žvėryne, tik tuomet reikėtų dar porą parduotuvių atsidaryti (juokiasi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis